








Seimas susipainiojo rengdamas naująją Pilietybės įstatymo redakciją. Nesugebėjus laiku priimti naujojo įstatymo, dabartinio galiojimas pratęstas iki 2011 metų sausio 1 dienos. Diskusijos dėl pilietybės painios ir klampios. Jose iš akių išleidžiamas svarbiausias dalykas: mūsų valstybė yra ne kas kita, kaip piliečių visuma. Valstybė be Pilietybės įstatymo yra daugiau ar mažiau efemerinis darinys. Pilietybės įstatymas deda pagrindus valstybei dešimtmečiams ir šimtmečiams į ateitį, todėl jį priimant jokiu būdu negalima vadovautis smulkiu, vienadieniu išskaičiavimu.
Nuo šių metų liepos 1 dienos naikinamos apskričių viršininkų administracijos. Atsikratyti apskričių buvo sena savivaldybių svajonė, tačiau artėjant jos išsipildymui savivaldybės nedega entuziazmu – naujų galių jos beveik neįgijo, užtat gaus rūpintis iki šiol apskričių valdytomis įstaigomis – vaikų globos namais, specialiojo ugdymo ir užimtumo centrais ir pan., – kuriose susikaupė daug neišspręstų vadybinių ir finansinių problemų.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė savo pirmąjį metinį pranešimą, kuriame tiksliai įvardijo svarbiausias Lietuvos problemas – valdžios atitolimą nuo žmonių, chaotišką valdymą, neveiksmingą teisėsaugos sistemą. Tačiau konstatavusi, kad Lietuvos politikoje stinga strateginio mąstymo, pati prezidentė aiškesnių strategijos gairių nepasiūlė.
Demokratijos sąlygomis aktyvios diskusijos ir visuomenės susiskirstymas į kelias stovyklas yra įprastas reiškinys. Net aštrus susipriešinimas, jeigu jo metu neprarandamas konstruktyvus pradas, gali būti naudingas ir skatinti visuomenės raidą. Tačiau beatodairiškai kurstomos aistros naudos neduoda ir gali pastūmėti šalį destrukcijos link.
Pasaulio istorijoje gausu pasakojimų apie tai, kaip klydo žmonės – klydo minia, klydo institucijos, net ištisos valstybės, – ir kiek neteisybės bei nelaimių tuo buvo sukelta.