








Užsižiūrėję į partijų grumtynes, pozicijos ir opozicijos sūpuokles ir individualius politikų šou, dažnai nepastebime konkrečių, mūsų gyvenimą lemiančių sprendimų. Žiniasklaidos dėmesys dažniausiai siekia tik Seimo narius ir ministrus, tačiau sprendimų autorių reikėtų ieškoti ne tik Seime ar Vyriausybėje, o ir savivaldybėse bei tarp žemesnio rango pareigūnų.
Didžiausia bėda, temdanti Lietuvos padangę, yra ne ekonomikos problemos ar socialinės sistemos spragos, o didžiulis žmonių nusivylimas ir nepasitikėjimas savivaldos ir valdžios institucijomis, visuomenę apėmęs bejėgiškumo jausmas.
Po susitikimo su visu Ministrų kabinetu prezidentė nurodė Vyriausybei aštuonis, jos manymu, svarbiausius šių metų darbus. Pati idėja duoti nurodymus Vyriausybei yra ganėtinai nauja, ir tai buvo atlikta įtaigiai. Bėda tai, kad efektinga forma neatitiko menko prezidentės duotų nurodymų turinio.
Nuo 2009 metų rudens Lietuvos teismuose pradėjo plisti savotiška praktika. Asmenims, kurie įkliūva neblaivūs sėdintys prie vairo, neatimamas vairuotojo pažymėjimas, o uždraudžiama vairuoti tik tam tikros kategorijos transporto priemones. Tai prieštarauja ir sveikam protui, ir esančiam teisminės praktikos išaiškinimui, tačiau vis dėlto teisėjai įsigudrina paslysti lygioje vietoje.
Vienas mano draugas kartą juokaudamas pasakė, kad visiškai ramus dėl Lietuvos likimo bus tik tada, kai koks nors Rusijos televizijos kanalas susidomės lietuvišku serialu ir jį transliuos. Kalbant rimtai, Lietuvos masinės kultūros kontrapuolimas – verta dėmesio idėja, nors kol kas apie tai net nesvajojame. Vis dėlto turbūt nesame teisūs kapituliuodami be kovos, nes svetimų kraštų masinė kultūra minko mus kaip tešlą. Beje, tai vis dažniau lemia ne kokie rinkos dėsniai, o sąmoninga ir kryptinga politika. Kol kas svarbu bent jau susikurti deramą informavimo apie Lietuvos įvykius sistemą.