








Net globalizacijos laikotarpiu skelbti nacionalinės valstybės laidotuves dar ne laikas. Nacionalinės valstybės toli gražu nėra praeities atgyvena ir nepraranda savo reikšmės. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar jos atkakliai, dažnai nesiskaitydamos su priemonėmis, gina savo interesus. Tie interesai šiuo metu yra ne tik kariniai, bet ir informaciniai, kultūriniai, o visų pirma – ekonominiai.
Globali finansų krizė ženklina dar vienos epochos pabaigą. Krizė it signalinė raketa, nors ir trumpam, apšvietė tikrąjį vietovės peizažą. Ši tiesos akimirka pasirodė nesanti nei linksma, nei viltinga. Pasaulį užvaldęs pragmatizmas labai greitai virto cinizmu, abejingumu aukštesnėms vertybėms, tarp jų ir demokratijai. Kitas to paties proceso aspektas – išryškėjo anaiptol ne dailus, o veikiau veidmainiškas išliaupsinto ekonominio liberalizmo veidas.
Lietuvių amžinas niurnėjimas – kaip vuvuzelų gausmas. Galima vardyti – Lietuvoje serga ekonomika, politika, demokratija, kultūra… Skundų gal net pernelyg daug. Tačiau iš tikrųjų, kaip pastebėjo Andrius Užkalnis, Lietuvoje nėra tokių blogybių, kurios būtų būdingos tik mūsų kraštui ir liktų nežinomos kitur.
Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną prasmingai paminėjo daugelis mažų ir didelių miestų gyventojų. Ta proga atsirado ir klausiančiųjų – kodėl minime šią dieną? Kas sieja dabarties Lietuvą su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK)?
Neseniai žiniasklaidoje pasirodė interviu su Rasa Baločkaite, skirtas interneto komentarų temai. Interviu mintis: interneto komentarai per ilgai buvo nuvertinami, esą tai silpnųjų pasipriešinimas ir džiaugsmas.