Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną prasmingai paminėjo daugelis mažų ir didelių miestų gyventojų. Ta proga atsirado ir klausiančiųjų – kodėl minime šią dieną? Kas sieja dabarties Lietuvą su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK)?

Samprotaujant šia tema neretai iš didelio rašto išeinama iš krašto. Tačiau atsakymai į minėtus klausimus labai paprasti: ši šventė prasminga tiek, kiek ji reikalinga mums patiems, kiek padeda apmąstyti bei įvertinti praeitį ir kurti ateitį. Šiuo požiūriu šventės reikšmė išties didžiulė. Net ir sutikus su teiginiu, kad 1918 metais sukurta Lietuvos valstybė paneigė LDK idealus, šventės reikšmė nesumažėja, nes ji suteikia progą pamąstyti, kad istoriškai yra buvusios skirtingos Lietuvos, kad ir šiuo metu yra įmanomi skirtingi Lietuvos raidos keliai ir kad galime kai ką perimti iš LDK patirties. Istorinė perspektyva atgaivina pojūtį, kad pokyčiai vyksta – ir kad priimami sprendimai, taip pat ir mūsų priimami sprendimai šiandien gali daug ką pakeisti.

Atsigręždami į istoriją mes pagerbiame savo protėvius, kurie dirbo, kūrė ir kovojo taip, kaip išmanė, kaip diktavo to meto sąlygos. Egzaltuotas gilinimasis į atskirus faktus, mėginimas pamatuoti senų laikų įvykius ir politikus šių dienų mūsų “išminties” masteliais, iš to plaukiantis tariamai sensacingas autoritetų nuvainikavimas iš esmės liudija brandos stoką. Istorija visada buvo tašoma dideliu ir atšipusiu kirviu, negrabiais smūgiais. Napoleonas tebuvo generolas, paaukojęs milijonus gyvybių savo tuštybei patenkinti ir galų gale viską pralaimėjęs, o paimant Bastiliją buvo išlaisvinti viso labo keli įtartinos reputacijos kaliniai. Tačiau taip sakydami nieko nepaneigiame ir neįrodome. Dabartyje sunku rasti vienareikšmius atsakymus, o praeitis juo labiau pasiduoda pačioms įvairiausioms interpretacijoms, kurioms nėra galo.

Tačiau dauguma interpretacijų lieka nesvarbios. Visos tautos turi savo istorinius pasakojimus, kurie dažnai panašūs į mitus. Pasakojant kai kas pagražinama ir išaukštinama, o kai kurie faktai ir interpretacijos nutylimos. Iš tokių pasakojimų susiklosto tautos savimonė. Pateikti vien istorinius faktus, kurie neturi kuriamojo užtaiso, kurie neatsispindi žmonių lūkesčių, būtų bergždžias siekinys. Tai ir neįmanoma: dabar net ir fizinių mokslų tyrimuose pripažįstamas žmogiškasis subjektyvus pradas, ką jau kalbėti apie istoriją. Dėmesys istorijai – tiesiog pagarbos atidavimas mūsų protėviams ir kartu būdas atsispyrus nuo dabarties tiesti tiltus į ateitį.

Lietuviai turi ką apmąstyti praeityje ir dabartyje. Žvelgiant giliau paaiškėja, kad dauguma mūsų problemų susijusios ne su kuo kitu, o su tapatybės klausimu, vertybių krize. Netvirti pamatai teliko iš to, kuo galime grįsti tautinį orumą. Išbluko ir išsitrynė vertybės, kuriomis galėtume remtis statydami valstybės rūmą. Man keisti atrodo tie apžvalgininkai, kurie vis dar įnirtingai puola ir talžo “Basanavičiaus Lietuvos” ideologiją, mėgina tautiečiams atverti akis ir įrodyti, kad rūtų darželiai jau nebeaktualūs, o tautinis užsisklendimas neatitinka šios dienos reikalavimų. Lyg tie apžvalgininkai būtų įstrigę dvidešimties metų praeityje ir nelabai susigaudytų, kas vyksta aplinkui. Aušrininkų, tarpukario Lietuvos, lietuvių kaip žemdirbių tautos vertybių nėra ko pulti ir daužyti, nes jos tiesiog jau išnyko ir išsisklaidė it rytmečio rūkas. Gal nebent atskiros rūko sruogos išliko kokioje lomoje. Nematau beveik nieko, kas tai primintų – nei mūsų mokykloje, nei viešosios erdvės klegesyje, nei politiniame gyvenime. Ar yra bent viena politinė partija, kuri nuosekliai gintų tokias vertybes ir šiuo požiūriu būtų lygintina su Lenkijos “Įstatymu ir teisingumu”?

Didžiuliai ekonominiai, socialiniai, politiniai sukrėtimai ir pokyčiai, kuriuos kraštas patyrė vos per dvidešimt metų, tautos kūne paliko vertybių dykvietę. Neišmanome, kaip atsispirti visa niokojančiam globalizacijos cunamiui. Svarbiausias vertybių krizės požymis – savigarbos stoka. Žmonės palieka Lietuvą ne tik dėl ekonominių motyvų, bet ir dėl prasmės, motyvacijos stygiaus, dėl tvyrančios savidestrukcijos dvasios, nors blaiviai pažiūrėjus didžiam pesimizmui pagrindo nėra.

Visų pirma reikia atkurti mūsų savigarbą, kuri turi būti glaudžiai susijusi su atsakomybės pojūčiu ir būtinybe plėtoti laisvę bei demokratiją. Juk vis dar neretai jaučiamės tarsi kažkieno tarnai, tarsi išlaikytiniai. Tuščias bambėjimas ir skundimasis turėtų tapti blogo tono ženklu. Praeityje – ir LDK, ir tarpukario Lietuvoje – turime ieškoti to, kas mus stiprino ir telkė, kas žadino patriotizmą ir vienybę, kas augino laivę ir demokratijos vertybes.