Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Lietuvių amžinas niurnėjimas – kaip vuvuzelų gausmas. Galima vardyti – Lietuvoje serga ekonomika, politika, demokratija, kultūra… Skundų gal net pernelyg daug. Tačiau iš tikrųjų, kaip pastebėjo Andrius Užkalnis, Lietuvoje nėra tokių blogybių, kurios būtų būdingos tik mūsų kraštui ir liktų nežinomos kitur.

Turbūt pernelyg dažnai Adomo ir Ievos prakeiksmą priskiriame išimtinai Lietuvai. Kita vertus, akivaizdu, kad patiriame sunkumų nusakydami ir apibrėždami dabartinę lietuvių tapatybę, o kartu nerandame atsakymo, kokios yra mūsų valstybės svarbiausios vertybės, kokia yra gilioji jos prigimtis. Ši tapatybės krizė greičiausiai yra tikroji nenutylančio – motyvuoto ir nemotyvuoto – lietuviškų vuvuzelų gausmo priežastis.

Atgimimo laikais prieš dvi dešimtis metų visų pirma atsigręžta į valstybę, kurią sunaikino okupacija 1940 metais. Natūralu, kad okupacijos iškamuota tauta tarpukario valstybės palikimą laikė beveik šventu. Tik labai lėtai atėjo supratimas, kad tas patyrimas daugeliu atvejų nepriimtinas naujajai valstybei arba yra tiesiog nepritaikomas. Kultūriniai ir ekonominiai ryšiai su Vakarais buvo tas elementas, kurį derėjo atkurti ir plėtoti. Tačiau lietuvių kaip žemdirbių tautos įvaizdis, su kuriuo siejama tarpukario Lietuva ir kuris buvo aukštinamas taip pat ir tarybiniais laikais, pasirodė gerokai atitrūkęs nuo pasikeitusių aplinkybių. “Nieko nėra lietuviui brangiau už žemę…” Daug kas pasišovė atsiimti buvusią tėvų ir senelių žemę, išmėginti arklą ir plūgą. Naivios viltys, kurios, beje, sukėlė ir ne vieną nusivylimą, net tragediją.

Tarybiniais laikais, norėdami pabrėžti savą tapatybę ir išskirtinumą pilkoje bei niveliuojančioje aplinkoje, lietuviai imdavosi folkloro. Ir menininkai, ir paprasti žmonės gilindavosi į tautosakos lobius. Atkūrus nepriklausomybę šitai neteko buvusios reikšmės. Be to, nelikus tikro ryšio su tradicija, folklorui, kaip ir daugelyje modernių valstybių, atiteko muziejaus eksponato vieta. Pradėti priekabiau vertinti didieji tautos pasakojimai, kurie įkvėpė XIX amžiaus tautinį atgimimą ir besikuriančią valstybę, – Lietuvos didybė viduramžiais, kunigaikščių darbai. Čia atrasta prieštaravimų, spragų, pritempimo. Šiaip ar taip, romantizmo laikai jau seniai pasibaigę. Tačiau didžiausias iškylantis mūsų santykio su istorija prieštaravimas yra tai, kad atkurta valstybė yra tautinė, o LDK buvo daugiatautė valstybė, kuriai lietuviškumas pats savaime beveik nerūpėjo.

Išskyrus trumpą laiką, tarpukario Lietuva nebuvo demokratinė valstybė, nepasižymėjo ir didesniais socialiniais laimėjimais, kuriuos drąsiai galėtume mūryti į atkurtos Lietuvos pamatus. Atkūrus nepriklausomybę paaiškėjo, kad stiprinant valstybę vien kultūrinių ir tautinių nuostatų nepakanka. Politinės, ekonominės, socialinės valstybės sandaros formavimas reikalauja visų piliečių pastangų, tam tikro jų sąmoningumo ir kryptingo veikimo. Šis neįmanomas be motyvacijos, kurią suteikia vienijančios vertybės.

Kuo turėtų remtis Lietuvoje kuriama demokratija? Filosofas Alvydas Jokubaitis pažymi, kad demokratija neturi kitos terpės skleistis, kaip tik tautinę valstybę. Čia yra tam tikro nepatogumo, nes nacionalizmo idėjos yra ne kartą susikompromitavusios. Vis dėlto, pasak filosofo, be tautinės individualybės demokratija praranda savo ribas, savo atstovaujamus piliečius ir tampa kratos be demos. Tai juo labiau dera įvertinti turint omenyje, kad nepaprastai turtinga Lietuvos praeitis ir kultūrinis paveldas turi didžiulį potencialą burti tautą, gaivinti jos kultūrą. Tik, žinoma, yra didelis poreikis į praeitį pažvelgti naujomis akimis. Tam prireiks didelės išminties.

Kol kas neturime net tokio suvokimo, kad nauja demokratinė Lietuva gali būti sukurta tik patriotiškai nusiteikusių piliečių pastangomis. Lietuvos švietime ir viešojoje erdvėje vyrauja kitos idėjos – aukštinamas liberalizmas, kuris esą gali pateikti atsakymus į visus klausimus. Retai susimąstome apie tai, kiek daug destrukcijos ir nihilizmo į mūsų gyvenimą įlieja ši ideologija, propaguojanti mechanišką instrumentinį požiūrį į politiką, individą vaizduojanti kaip nuo bendruomenės izoliuotą atomą ir skiepijanti savų piliečių priešiškumą valstybei. Liberalizmas nuvertina tautiškumą, paraštėn išstumia moralę ir kreipia mūsų žvilgsnį į universaliąsias vertybes, tokias kaip žmogaus teisės. Tačiau suprantama, kad visoms tautoms tinkančios (beje, ar tikrai tai įmanoma?) vertybės tegali būti minimalistinės ir išblukusios. Tokia etinio minimalizmo programa, ypač mūsų vis dar besikuriančioje valstybėje, atrodo šalta, svetima ir neturi didesnio potencialo įkvėpti nuoširdžiam valstybės statybos darbui.

Nusisukę nuo tautinės ir patriotinės valstybės idėjos tapome uolesni liberalizmo vertybių gynėjai nei daugelis Vakarų šalių, kurios vis dar puoselėja galingus tautinio pasididžiavimo mitus. Būtent šie mitai ir amžinos valstybės vizija turi didžiausios galios įkvėpti žmones kasdienei kūrybai, kuri nebūtinai turi būti pagrįsta ir motyvuota šios dienos ekonomine nauda. Mūsų valstybė – tarsi UAB’as, kur aukštinama liberalioji rinka ir jos dėsnius norima pritaikyti visoms gyvenimo sritims. Tokios nuostatos tiesiog stumia žmones iš Lietuvos, nes pagal šią logiką geriausias sprendimas vaikantis ekonominės naudos – tiesiog imti ir išvykti. Tačiau būtų labai liūdna, jei vieninteliai žmogaus motyvai būtų ekonominiai. Kiekvienas žmogus visų pirma pasigenda saviraiškos ir prasmingesnio gyvenimo, kuriam kur kas labiau tinkama yra sava šalis.