Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Užsižiūrėję į partijų grumtynes, pozicijos ir opozicijos sūpuokles ir individualius politikų šou, dažnai nepastebime konkrečių, mūsų gyvenimą lemiančių sprendimų. Žiniasklaidos dėmesys dažniausiai siekia tik Seimo narius ir ministrus, tačiau sprendimų autorių reikėtų ieškoti ne tik Seime ar Vyriausybėje, o ir savivaldybėse bei tarp žemesnio rango pareigūnų.

Neketinu visko piešti vien juodomis spalvomis ir norėčiau pažymėti, kad valstybėje buvo priimtas ne vienas sėkmingas vadybinis sprendimas. Pavyzdžiui, sėkminga ir taupanti laiką yra kasmetinių elektroninių deklaracijų pildymo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje sistema. Netiesa, kad kiekvienas stambesnis sandoris mūsų krašte pasibaigia skandalu. “Mažeikių nafta” koncernui “PKN Orlen” buvo parduota sklandžiai. Tyliai ir be didesnių aistrų nutrauktas “Leo LT” sandoris. 2009 metais pozityviai pasikeitė “Transparency International” tiriamas Lietuvos korupcijos suvokimo indeksas: nuo 4,6 balo 2008 metais jis pakilo iki 4,9. Turėtume būti nuoseklūs: jei liejom ašaras dėl indekso pablogėjimo 2008 metais, atitinkamai reikėtų įvertinti ir pozityvius pokyčius.

Tačiau vis dėlto pernelyg dažnai valstybės milijonai litų dideliu srautu teka pro šalį. Dėl to kaltas ne tik Seimas. Lietuva būtų visai kita valstybė, jei savo pareigas tinkamai atliktų daugybė viduriniosios grandies pareigūnų. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę Valstybės kontrolė paskelbė išvadas, kuriose atskleidė skandalingą Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) aplaidumą. Neįtikima, bet faktas: net ir įsiliejusi į Šengeno erdvę, Lietuva vis dar labiau saugo vidinę Europos Sąjungos (ES) sieną su Latvija, kurią kertant nebūtinas patikrinimas, nei sieną su Rusija! VSAT plėtotės programa neatnaujinta nuo 2002 metų, nors nuo to laiko tarptautinė krašto padėtis ir sienų režimas visiškai pasikeitė. Šio aplaidumo pasekmė – valstybės lėšų švaistymas ir didėjantis sienos pažeidimų (kai pažeidėjai nėra sulaikomi) skaičius.

Nesiseka įgyvendinti ir projekto e.sveikata, turėjusio skirtingoms gydymo įstaigoms leisti keistis informacija, supaprastinti pacientų registracijos tvarką. Pagal planą projektas turėjo būti baigtas 2008 metais, tačiau ir šiuo metu jo perspektyva skendi miglose. Veikia tik atskiri sistemos fragmentai. Valstybės kontrolė konstatavo, kad už daugiau kaip 17 mln. litų, skirtų pirmam etapui, nupirkta tik moraliai pasenusios ir nenaudojamos įrangos. Projektas įklimpo teismuose, kur bylinėjamasi su jį įgyvendinusia bendrove.

Kelios dešimtys milijonų litų išleistos Bendrojo pagalbos centro (BPC) telefono numeriui 112 diegti. BPC telefono numeris visoje Lietuvoje turėjo veikti dar 2004-aisiais, tačiau šitai nėra pasiekta ir 2010 metais. Gyventojai neretai skundžiasi dėl šio BPC telefono numerio veiklos kokybės, nes neužtikrinamas ryšys su visomis būtinomis tarnybomis. Lietuvai nevykdant įsipareigojimų ES dėl BPC telefono numerio veikimo, Europos Komisija padavė valstybę į teismą. Lietuva teismą pralaimėjo: tai pirmas atvejis, kai buvo pripažinta, kad šalis pažeidė įsipareigojimus. Tačiau ši byla šiek tiek išjudino apsnūdusius krašto valdininkus, ir nuo baudos mokėjimo Lietuva išsisuko.

Jau dešimt metų kuriama Lietuvos mokslo ir studijų informacijos sistema LieMSIS, kuri jau surijo apie 20 mln. litų, tačiau iki šiol ji beveik neveikia. Šios sistemos tikslas buvo sukurti, standartizuoti ir integruoti šalies mokslo ir studijų institucijų, mokslą ir studijas reguliuojančių bei vertinančių institucijų, įvairių švietimo sistemos organizacijų informacijos sistemas. Kaip ir e.sveikatos projekto atveju, pradėta bylinėtis su projektą įgyvendinusia bendrove; ši iš projekto pasitraukė.

Čia išvardyti projektai – tikrai labai svarbūs. Lietuva daugeliu požiūrių atrodytų visai kitaip, jei jie būtų sėkmingai įgyvendinti. Dabar patiriami didžiuliai materialiniai ir moraliniai nuostoliai, dešimtmečiams stabdoma atskirų institucijų, visos valstybės raida. Panašių projektų sąrašą būtų galima dar gerokai pratęsti.

Akivaizdu, kad valstybė neturi reikšmingų (ypač infrastruktūros) projektų įgyvendinimo vadybos sistemos, nėra jokios atskaitomybės ir atsakomybės. Viskas skendi atsikalbinėjimo, atsirašinėjimo, niurzgėjimo, kompetencijos stygiaus liūne. Visa Lietuva ieško pradingusio Seimo nario Lino Karaliaus. Reiškiamas pasipiktinimas, be to, tai žaisminga ir įdomu. O kaip žaismingai pranešti apie kerpes ir pelėsius valstybės vadyboje?