Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Prieš srovę
Noriu išdėstyti nuomonę keliais klausimais, nusitaikydamas į kelis mūsų visuomenėje vyraujančius stereotipus. Dažnai įsikibus – tarsi amžinųjų tiesų – laikomasi įsitikinimų, kurie iš tikrųjų yra abejotini. Gali būti, jog mes nuolat įstringam todėl, kad negalime peržengti savųjų dogmų. Taigi imuosi šio nelengvo uždavinio – plaukti prieš srovę, nors beveik nėra galimybių, kad kas nors pritartų visiems mano siūlymams pažvelgti į problemas kitaip.
Vivaldis
Vaidotas Daunys žavėjosi Vivaldžio muzika.
Savo ruožtu mano galva tais laikais buvo pilna keistų, niekuo nepagrįstų minčių.
Kartą aš išrėžiau, kad Vivaldis nevertas, kad juo būtų grožimasi, nes kūrė nusaldintą, pernelyg skambią, pernelyg populiarią muziką.
„Tu klausaisi šios muzikos kaip menininkas. O pamėgink pasiklausyti kaip žmogus“, – pasakė Vaidotas.
Praėjo daug metų, o šį pasakymą kažkodėl vis prisimenu. Kuo toliau, tuo labiau švinta ir plečiasi jo prasmė. Nors negalėčiau paaiškinti, ką šie žodžiai iš tikrųjų reiškia, ir kodėl jie man atrodo tokie prasmingi.
Žvilgsnis nuo milžino pečių
Atsistokite ant milžino pečių! – ragina įžūlus tinklalapis, žadėdamas nepaprastą, kvapą gniaužiantį peizažą.
Visada norėjau eiti pats vienas, savo kojomis, tačiau ėmiau ir pasidaviau reklamai. Bėginėju, striksiu nuo vieno milžino peties ant kito. Milžinai mane neša skraidina virš debesų.
Prisipažinau, kad pats eiti negaliu – tik kėblinti. O su milžinais – daug linksmiau.
Ir dabar jau visai būtų gerai – numirti. O šitai baisu, kai eini pats, savo kojomis, nes taip gaila nebaigti pradėto kelio.
Jie ir aš
Tyrinėju Kenedžio, Rasputino, Bordžijos ir kitų veikėjų, pamišusių dėl valdžios ir sekso, gyvenimus.
Tačiau gilesnės studijos nepadeda: kuo daugiau apie vieną ar kitą žmogų skaitai, tuo vaizdas darosi mažiau ryškus. Prieštaringų požiūrių džiunglėse žmogaus asmenybė pasimeta.
Lieka atskiri poelgiai – viso labo žmogiškosios komedijos epizodai. Tiesą sakant, kitaip ir būti negali: aš pats nežinau, kaip man traktuoti savo kuklų ir ankštą gyvenimėlį.
Juk iš tikrųjų nesu tas, kas gyvena savo gyvenimą – jei kas imtųsi į jį pažvelgti. Gyvenu savo mintyse, kurių niekas kitas nepermanys.
Bet nereikia dėtis tokiu paslaptingu. Visų žmonių mintys susilieja, kunkuliuoja bendram katile. Aš irgi buvau Kenedis, vadinau save berlyniečiu, o mintyse mačiau šviečiančią Merilinos galvą.
Vidurio Europa
Geopolitiniai regionai išlieka nekintantys per amžius, tačiau, kita vertus, juos sunaikinti lengviau nei atsidusti ar pamoti ranka, nes jie viso labo – tik proto konstrukcijos.
1983 m. čekas Milanas Kundera parašė savo garsųjį esė „Vidurio Europos tragedija“. Jis kalbėjo apie tai, kad Vidurio Europa turėtų būti tie patys Vakarai, tačiau sovietai šią Europos dalį neteisėtai pavogė, išplėšė iš Vakarų kūno. Susiformavo savitas regionas, kur žmonės nuožmiai indoktrinuojami, tačiau turintis ir savų privalumų – pavyzdžiui, mažiau pasidavęs amerikonizavimui.
Geležinė uždanga griuvo, išnyko ir Vidurio Europa. Dešimt buvusio komunistinio bloko valstybių – ES narės. Ar kam nors dar rūpi kurstyti Vidurio Europos savitumo ugnelę?
Vidurio Europa mirė, o Milanas Kundera – gyvas. Jis parašė romaną „Nemirtingumas“, paskutinį, kurį sukūrė gimtąja čekų kalba, vėliau įsiliedamas į galingą prancūzų literatūros srovę.
Romanas postmodernistinis, schematiškas, saldžiai pretenzingas, pilnas ne tik gilių įžvalgų, bet ir pačių kvailiausių, niekuo nepagrįstų samprotavimų. Herojai (t. y., schemos) kažką veikia – džiūgauja ar kenčia – tačiau aš, skaitytojas, lieku abejingas.
Mirė Kunderos Vidurio Europa, mirė ir postomodernizmas. Milanai, turi tapti kažkokio naujo reiškinio pranašu!