birželio 12, 2009

Demokratija

Kategorija : Komentarai

Ponai analitikai ir kritikai!

Jūs nesate demokratai, ir neapsimetinėkit, kad demokratija yra jūsų rūpestis. Taip pat ir politikų, kurie išmanytų demokratijos esmę, Lietuvoje kaip ir nėra. Demokratiją atstoja juostelėjęs ir sueižėjęs jos kevalas.

Nė viena pasaulio valstybė nėra tikra demokratija. Garsiausias demokratijos teoretikas Robertas Dahlis tai suprasdamas savo knygose net nevartojo „demokratijos” termino. Jis kalbėjo apie „poliarchiją”.

Aną dieną per radiją girdėjau skelbiant, kad prieš pasaulio pabaigą ateisianti tūkstantmetė karalystė. Tūkstantį metų Jėzus Kristus pats asmeniškai valdys visą pasaulį. „Ir duš moliniai puodai”. Kristus bus grėsmingas autokratinis valdovas. Tai kalbėjo protestantai – jie ir Senojo testamento pranašystes supranta pažodžiui.

Pats aš – už demokratiją. Tai – degradacijos liūnas, kuriame kalasi neįtikėtino grožio žiedai.


birželio 11, 2009

Apie teisę žiūrėti į veidrodį

Kategorija : Komentarai

Geriausias iš kada nors parašytų politologinių veikalų konservatizmo tema yra Charles’io Baudelaire’o „Veidrodis” – nors tai viso labo kelių eilučių epizodas garsiajame „Paryžiaus spline”.

Poetas, dendis ir valkata, per savo gyvenimą grakščiai bei spindulingai pasipuošęs visomis įmanomomis ydomis ir nuopuoliais, Baudelaire’as, su didele prasmės jėga pasuka paprastučio pasakojimo kryptį, atskleidžia didžiųjų teorinių laisvės ir laimės idealų ribotumą. Žmogus yra sukurtas kitoks – didieji priesakai neretai aplenkia jo prigimtį, kuria tuščius teorinius rūmus. O pats eilinis žmogėnas nusviedžiamas aklos gamtos nasrams.

Atstumiančios išvaizdos žmogus žiūri į save veidrodyje. Baudelaire’as klausia, kodėl žmogus taip elgiasi, jei tai galima daryti tik su pasibjaurėjimu. Atsakydamas į tai žmogėnas paberia atmintinai išmoktą, mitinguose ir žiniasklaidoje ne kartą girdėtą tiradą, esą pagal nemirtinguoius Prancūzijos revoliucijos principus visi žmonės lygūs, ir todėl jis turįs teisę žiūrėti į save veidrodyje; su malonumu ar nemalonumu – tai vien jo reikalas.

Vaizdelio gale Baudelaire’as išreiškia tvirtą įsitikinimą, kad, remiantis sveiku protu, teisus yra jis, poetas, tačiau kilniadvasiškai pripažįsta, kad įstatymiškai žmogėnas taip pat neklydo.


birželio 10, 2009

Manęs visi klausinėja

Kategorija : Komentarai

„Manęs visi klausinėja”, savo straipsnius dažnai pradeda Ernestas. Esą visi jo klausinėja, kaip vertinti, pavyzdžiui, tokį faktą, kad rūpintojėlių kainos meno dirbinių aukcionuose nukrito trečdaliu, arba kad žvaigždėti hepeningai Anglijos aukcionuose penkis kartus brangesni, nei Lietuvoje.

Iš tikrųjų niekas jo nieko neklausinėja, bet taip pradėtas straipsnis tiesiog labiau „užkabina”.

Manęs visi klausinėja, kaip aš išgyvenu tokiam absurdiškam pasaulyje. Atsakau: išgyvenu tik todėl, kad mano vidų yra pripildžius blausi šviesa, gauta iš Rytų filosofijos knygų, kurias kažkada atsidėjęs studijavau, ir Vakarų literatūros sveikas cinizmas, kuris priverčia mane kikenti net iš didžiausių (visų pirma, savų) nelaimių.


birželio 9, 2009

Apie nuplikimo riziką

Kategorija : Komentarai

Kai buvau šešerių metų, mane pradėjo persekioti mirties baimė. Sulaukus dešimties, ji itin sustiprėjo. Bijojau ne peilio ir ne ligoninės lovos. Ne, tiesiog negalėjau aprėpti ir priimti suvokimo, kad išnyksiu – tegul negreit, kažkada, vieną dieną. Galaktikų šaltis įsismelkė į mane ir imdavo purtyti vos kiek neatsargiai pasisukus mintims. Patekau ne į košmarų, o į absoliutaus, neįveikiamo, neatšaukiamo blaivumo, tikros, neišmatuojamai žiaurios realybės nelaisvę. Ypač tai sustiprėdavo vakarais – negalėdavau ir galvos ant pagalvės padėti.

Padėtis buvo tokia sunki, kad visas drebėdamas pasakiau apie tai tėvams, kurie nieko apie mane nenutuokė ir, esant normalioms aplinkybėms, neturėjo nutuokti. „Nėra ko jaudintis, – prabilo tėtis. – Kažkada, jaunystėje, ir aš kai ko bijojau – tai yra, bijojau nuplikti. O dabar net jei nuplikčiau – man tas pats.”

Šis pavyzdys rodo, kad skirtingoms kartoms retkarčiais būna sunku susikalbėti.


birželio 8, 2009

Kristaus stalas

Kategorija : Komentarai

Vaikystėje apie krikščionybę žinojau mažai.

Gyvenau prie bažnyčios. Kartais ji pradėdavo skambinti varpais. Paskęsdavau tame baimę ir podraug nesuvokiamą džiugesį keliančiame gaudesyje. Virš mūrinės tvoros pasirodydavo vėliavos, taip pat kažkokie paauksuoti paslaptingi daiktai, kuriuos iškėlus žygiuodavo procesija.

Pirmą kartą apie Kristaus gyvenimą smulkiau man papasakojo studijų draugas Arūnas, tuo metu rašęs puikius apsakymus, o dabar – pulmonologijos profesorius.

Kalbėjomės kolūkyje, kur mes, studentai, buvom išvežti dirbti. Vilkėjom purvinais kombinezonais, žingsniavom per arimą, buvom gerokai pagiringi.

Jis papasakojo, kad buvo toks Jėzus Kristus, dailidė. Dar pridūrė, kad yra išlikęs Kristaus padirbtas stalas.

Pagalvojus, būtų gera pasėdėti už tokio stalo.


  • Puslapis 2 iš 3
  • <
  • 1
  • 2
  • 3
  • >

Populiariausi pask. 4 mėn.

    • No results available

Pask. 12 mėn.

    • No results available
     
    Madridas Berlynas - unikalaus likimo miestas OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA

    Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas