Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Ir Lie­tu­vą jau pa­lie­tė žiau­ri XXI am­žiaus rykš­tė – te­ro­riz­mas. Skau­di tra­ge­di­ja Pa­kis­ta­no kal­nuo­se, kai bu­vo nu­žu­dy­tas Lie­tu­vos al­pi­nis­tas Er­nes­tas Mark­šai­tis, to­li gra­žu nė­ra al­pi­niz­mo is­to­ri­jos įvy­kis, nors kai ku­rios ži­niask­lai­dos prie­mo­nės apie jį pa­sa­ko­jo bū­tent taip.

Ži­no­me, kad al­pi­nis­tų žy­giai su­si­ję su ri­zi­ka, kar­tais – ir su žū­ti­mis, ta­čiau šis at­ve­jis su tuo ne­tu­ri nie­ko bend­ra. Te­ro­riz­mo ak­tas ga­lė­jo bū­ti įvyk­dy­tas ne ke­tu­rių ki­lo­me­trų aukš­ty­je Pa­kis­ta­ne, o bet ku­rio­je ki­to­je pa­sau­lio vie­to­je. Ga­lė­jo bū­ti nu­si­tai­ky­ta ne į al­pi­nis­tą, o į Lie­tu­vos gy­dy­to­ją, mo­ky­to­ją, vai­ką. E.Mark­šai­čio žū­tis pri­ki­ša­mai ro­do, kad mums ne­pa­vyks iš­lik­ti pa­sau­li­nių įvy­kių užu­tė­ky­je.

Lie­tu­va yra Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) pa­kraš­čio vals­ty­bė. Kar­tais ES lai­ko­ma sa­vo­tiš­ka mo­di­fi­kuo­ta im­pe­ri­ja. To­kiu at­ve­ju Lie­tu­va – im­pe­ri­jos pro­vin­ci­ja. Tai nė­ra koks nors nuo­spren­dis, nes ES pa­kraš­čio ša­lis ga­li pa­si­ro­dy­ti ne pra­sčiau už cen­trą. Vis dėl­to ten­ka pri­pa­žin­ti, kad dva­si­nė pro­vin­ci­jos bū­se­na, ku­riai leng­va pa­si­duo­ti, – sle­gian­ti.

Pa­čios ap­lin­ky­bės stu­mia Lie­tu­vą iš pro­vin­ci­jos kiau­to. Šią sa­vai­tę mū­sų vals­ty­bė pra­dė­jo pir­mi­nin­kau­ti ES Ta­ry­bai. Tai kar­tu ir sim­bo­li­nis ak­tas – bent ar­ti­miau­sią pus­me­tį Lie­tu­vos ti­krai ne­bus ga­li­ma va­din­ti Eu­ro­pos pro­vin­ci­ja. Ša­liai su­tei­kia­mas dar vie­nas šan­sas tvir­tė­ti ir aug­ti, nors kar­tu tai ir iš­šū­kis. Per pa­sta­ruo­sius ke­lis de­šimt­me­čius Lie­tu­va ne kar­tą bu­vo at­si­dū­ru­si pa­dė­ty­je, kai tu­rė­jo vyk­dy­ti už­duo­tis, ku­rioms ne­bu­vo su­bren­du­si. Ša­lis pa­te­ko į glo­ba­lios kon­ku­ren­ci­jos ir kul­tū­ri­nės glo­ba­li­za­ci­jos gir­nas, ėmė įgy­ven­din­ti ne­įti­ki­mai spar­čias re­for­mas, nors Lie­tu­vos žmo­nės to­kiems iš­mė­gi­ni­mams bu­vo ne­pa­si­ren­gę. Mū­sų vi­suo­me­nei tai su­kė­lė daug stre­so ir įtam­pos, ne­pa­vy­ko iš­veng­ti ir ne­ge­ro­vių bei klai­dų. Gal da­bar pra­si­dė­jęs pir­mi­nin­ka­vi­mas bus ta žy­ma, kai Lie­tu­va pa­si­vys pa­ti sa­ve, bent iš da­lies at­gaus oru­mą ir pa­si­ti­kė­ji­mą. Bū­tų pats lai­kas tai pa­da­ry­ti, nes pa­sau­ly­je di­dė­ja įtam­pa, dau­gė­ja grės­mių, ne­pap­ras­tai au­ga kon­ku­ren­ci­ja, po­ky­čiai vis spar­tė­ja. Ar Lie­tu­va su­vo­kia šią pa­dė­tį?

Kaip ži­no­ma, kar­tu su Lie­tu­vos al­pi­nis­tu žu­vo ir du Slo­va­ki­jos pi­lie­čiai. Šios ša­lies vy­riau­sy­bė į Char­ko­vą, ku­ria­me įstri­go žu­vu­sių al­pi­nis­tų kū­nai, pa­siun­tė vy­riau­sy­bi­nį lėk­tu­vą ir jis par­skrai­di­no slo­va­kus į tė­vy­nę. Slo­va­ki­jos prem­je­ras Ro­ber­tas Fi­co par­eiš­kė, kad žu­vu­siems al­pi­nis­tams bus su­reng­tos vals­ty­bi­nės lai­do­tu­vės – to­kios Slo­va­ki­jos is­to­ri­jo­je ren­gia­mos pir­mą kar­tą. Ša­lies pi­lie­čiai pir­mą kar­tą ta­po te­ro­ris­tų au­ko­mis, to­dėl skel­biant vals­ty­bi­nes lai­do­tu­ves sie­kia­ma pa­brėž­ti to­kio įvy­kio svar­bą.

Ži­no­ma, ne­bū­ti­na ko­pi­juo­ti Slo­va­ki­jos, nors jos po­žiū­ris mums svar­bus ver­ti­nant tai, kad šios vals­ty­bės li­ki­mas daug kuo pa­na­šus į Lie­tu­vos. Vis dėl­to, ma­nau, Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė ga­lė­jo par­ody­ti dau­giau ini­cia­ty­vos par­ve­žant al­pi­nis­to pa­lai­kus, kaip tai pa­da­rė slo­va­kai. Taip bū­tų bu­vu­si ak­cen­tuo­ta įvy­kio reikš­mė, pa­gerb­tas Lie­tu­vos pi­lie­tis, žu­vęs di­džiu­lio ne­pas­kelb­to ka­ro, ku­ris ne­tu­ri fron­to li­ni­jų, me­tu, nes šio ka­ro ei­ga gy­vy­biš­kai svar­bi mū­sų ša­liai. Tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je Lie­tu­vos bal­sas dėl šio įvy­kio gar­siai ne­nus­kam­bė­jo. Ge­rai, kad mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Al­gir­das But­ke­vi­čius par­eiš­kė užuo­jau­tą dėl al­pi­nis­to žū­ties. Tie­sa, šio­je ofi­cia­lio­je užuo­jau­to­je yra vie­nas keis­to­kas sa­ki­nys: „Po tra­giš­kų įvy­kių Miun­che­no olim­pia­do­je te­ro­ris­tai vėl pa­si­kė­si­no į tai­kos pa­siun­ti­nius – spor­ti­nin­kus.“ Ti­kiuo­si, tai nė­ra pa­slėp­tas iš­šū­kis, tie­siog prem­je­ras, kaip jam kar­tais bū­din­ga, kal­ba tar­si iš­kri­tęs iš me­džio. Juk šių me­tų ba­lan­džio 15 die­ną vi­są pa­sau­lį su­krė­tė te­ro­ris­ti­nis iš­puo­lis prieš spor­ti­nin­kus per Bos­to­no ma­ra­to­ną, ir šios at­akos są­sa­jos su kru­vi­nais įvy­kiais Pa­kis­ta­no kal­nuo­se yra tie­sio­gi­nės bei aki­vaiz­džios. To tur­būt ne­pa­sa­ky­si apie dau­giau kaip 40 me­tų se­nu­mo Miun­che­no tra­ge­di­ją. Aki­vaiz­du, kad prem­je­ras ne­ma­to Lie­tu­vos pa­sau­lio kon­teks­te, ne­su­ge­ba adek­va­čiai rea­guo­ti į įvy­kius. Diag­no­zė – pro­vin­cia­lu­mas.

Pro­vin­ci­ja svy­ruo­ja tarp di­dy­bės ma­ni­jos ir men­ka­ver­tiš­ku­mo komp­lek­so. Re­ži­sie­rius Os­ka­ras Kor­šu­no­vas tai va­di­na sva­jo­mis gir­dy­ti žir­gus sū­riu van­de­niu. Su­nki tai bū­se­na, kai ga­li­ma tar­ti, kad sa­vo­tiš­ku bū­du iš­nyks­ta da­bar­tis. Po­ky­čių ir iš­šū­kių iš­var­gin­ti žmo­nės ne­be­mo­ka bū­ti čia ir da­bar, jie gy­ve­na tarp įsi­vaiz­duo­ja­mos di­dy­bės, taip pat žiau­ru­mų ir ne­tie­sos per­si­so­ti­nu­sios pra­ei­ties bei grės­min­gos, sve­ti­mos at­ei­ties.

Bū­ti dva­si­ne ir eko­no­mi­ne pro­vin­ci­ja nė­ra pa­lan­ku. Juk net emig­ra­ci­ja ga­li bū­ti pa­aiš­ki­na­ma nuo se­no ži­no­mais dės­nin­gu­mais – iš im­pe­ri­jos pe­ri­fe­ri­jos žmo­nės ju­da į jos cen­trą. Kal­ba­ma: te­gul val­džia pa­tei­kia re­cep­tą, kaip su­stab­dy­ti emig­ra­ci­ją. Klys­ta­ma, jei ma­no­ma, kad ją su­stab­dys pro­vin­cia­lu­mo iš­sau­go­ji­mas. Tie­siog rei­kia va­duo­tis iš pro­vin­cia­lu­mo, ir vie­nas to­kių bū­dų – eko­no­mi­kos ska­ti­ni­mas. Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė tei­sin­gai yra pa­brė­žu­si, kad jei Lie­tu­va ne­sta­tys stam­bių pra­mo­nės ir ener­ge­ti­kos ob­jek­tų, ji liks Eu­ro­pos pro­vin­ci­ja. Dau­gu­ma tau­tos ma­no ki­taip. Taip pat prieš­ta­rau­ja­ma, kad bū­tų eksp­loa­tuo­ja­mi gam­tos tur­tai. Kar­tu, ži­no­ma, ti­ki­ma­si ir iš val­džios rei­ka­lau­ja­ma, kad pra­gy­ve­ni­mo ly­gis Lie­tu­vo­je bū­tų toks pat kaip vals­ty­bė­se, ku­rios sta­to stam­bius ob­jek­tus ir eksp­loa­tuo­ja gam­tos tur­tus.

Vis dėl­to Lie­tu­va at­si­gau­na. Re­gis, rei­kia tiek ma­žai, ir de­be­sys ims sklai­dy­tis. Daug iš­lie­ta ra­ša­lo kal­bant apie Es­ti­jos pra­na­šu­mą, ta­čiau pra­ėju­sį mė­ne­sį ES sta­tis­ti­kos agen­tū­ra Eu­ros­ta­tas pa­skel­bė, kad 2012 me­tais Lie­tu­va pa­gal bend­rą­jį vi­daus pro­duk­tą vie­nam gy­ven­to­jui jau pra­len­kė Es­ti­ją, o skir­tu­mas pa­gal ki­tą ne ma­žiau svar­bų ro­dik­lį, rea­lų as­me­ni­nį Lie­tu­vos gy­ven­to­jų var­to­ji­mą, ta­po itin ryš­kus – ati­tin­ka­mą Es­ti­jos ro­dik­lį Lie­tu­va jau vir­ši­ja 15 pro­cen­ti­nių punk­tų. Ži­no­ma, tuos skai­čius ga­li­ma in­terp­re­tuo­ti įvai­riai, ta­čiau jei krim­to­mės, kai jie mums bu­vo ne­pa­lan­kūs, bū­da­mi nuo­sek­lūs tu­rė­tu­me įver­tin­ti ir šį po­ky­tį.

Laukiant realių pokyčių »