Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Pra­si­dė­jus Ru­si­jos ag­re­si­jai į Ukrai­ną at­sisk­lei­dė, kad po­žiū­rio į šį konf­lik­tą ski­ria­mo­ji li­ni­ja tarp gy­ven­to­jų brė­žia­ma ne pa­gal tau­ty­bę.

Taip, Lie­tu­vos ru­sų lai­kraš­čiai pa­si­da­vė Krem­liaus pro­pa­gan­dos įta­kai. Taip, Lie­tu­vos len­kų ly­de­riai pa­sta­ruo­ju me­tu aki­vaiz­džiai links­ta Krem­liaus pu­sėn. Ta­čiau ten­ka pri­pa­žin­ti, jog Lie­tu­vos tau­ti­nių ma­žu­mų lai­ky­se­na esant to­kiai įtemp­tai ir su­dė­tin­gai si­tua­ci­jai iš­lie­ka so­li­di.

Ži­no­ma, nė­ra ge­rai, kad da­lis žmo­nių gy­ve­na tam ti­kruo­se ank­la­vuo­se, ge­rai ne­mo­kė­da­mi lie­tu­vių kal­bos, ne­gau­da­mi in­for­ma­ci­jos, ku­rią gau­na ki­ti Lie­tu­vos gy­ven­to­jai, ne­ga­lė­da­mi vi­sa­ver­čiai da­ly­vau­ti Lie­tu­vos gy­ve­ni­me. Ma­žai kas do­mi­si tų žmo­nių prob­le­mo­mis. Ge­rai, kad pa­sta­ruo­ju me­tu dau­giau in­for­ma­ci­jos pa­tei­kia­ma tau­ti­nių ma­žu­mų kal­bo­mis, nors su­nku ti­kė­tis, jog tai ga­lė­tų tu­rė­ti di­des­nės reikš­mės. Pa­stan­gos tu­rė­tų bū­ti pro­jek­tuo­ja­mos vie­na kryp­ti­mi – ge­riau in­teg­ruo­ti šiuos žmo­nes į Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą.

2011 me­tų gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je gy­ve­no 6,6 proc. len­kų, 5,8 proc. ru­sų. Per pa­sta­ruo­sius 10 me­tų ru­sų su­ma­žė­jo 0,5 pro­cen­ti­nio punk­to, o len­kų da­lis li­ko be­veik ne­pa­ki­tu­si. Be­je, šie duo­me­nys ne iki ga­lo at­spin­di rea­ly­bę, nes tau­ty­bė ir kal­ba, ku­ri yra gal net svar­bes­nis veiks­nys, ne vi­sa­da su­tam­pa. Pa­vyz­džiui, Vi­sa­gi­ne et­ni­niai ru­sai su­da­ro 52 proc. gy­ven­to­jų, ta­čiau ru­sa­kal­biai – 77 pro­cen­tus. Ru­sų mo­kyk­las Lie­tu­vo­je lan­ko dau­giau mo­ki­nių nei len­kų, nors bend­ras ati­tin­ka­mų tau­ty­bių gy­ven­to­jų san­ty­kis prieš­in­gas.

2013 me­tais į pir­mą kla­sę mo­ky­tis len­kų kal­ba at­ėjo 1003 vai­kai, o tai su­da­ro 3,7 proc. bend­ro pir­mo­kų skai­čiaus. Ru­sų kal­ba mo­kė­si 1308 pir­mak­la­siai. Vyks­ta na­tū­ra­lus pro­ce­sas, in­teg­ra­ci­ja. At­ro­do, tai de­rė­tų tik svei­kin­ti, ta­čiau yra po­žy­mių, kad pa­tys lie­tu­viai ją ver­ti­na ne­vie­na­reikš­miš­kai.

Re­ži­sie­rius Os­ka­ras Kor­šu­no­vas, pa­sa­ko­da­mas apie sa­vo pa­sta­ty­tą spek­tak­lį „Iš­va­ry­mas“, ra­šo: „Pag­rin­di­nis he­ro­jus Be­nas Iva­no­vas yra „pu­siau lie­tu­vis“. To­kių „pu­siau“ Lie­tu­vo­je la­bai daug: „pu­siau“ ru­sų, „pu­siau“ len­kų, „pu­siau“ žy­dų. Mū­sų ša­ly­je po­li­ti­kai dau­giau „spau­džia“ tau­tiš­ku­mo klau­si­mus, ke­lia juos aukš­čiau pi­lie­tiš­ku­mo ar­ba tau­ty­bę – aukš­čiau pi­lie­ty­bės. Šis da­ly­kas taip pat nu­ty­li­mas, bet dau­ge­lio iš­gy­ve­na­mas ar­ba yra emig­ra­ci­jos prie­žas­tis.“

Lie­tu­vos vi­suo­me­nė jaus­tų­si tvir­čiau, jei pri­ori­te­tas bū­tų tei­kia­mas pi­lie­tiš­ku­mui, ku­ris, ži­no­ma, ne­at­sie­ja­mas nuo įsi­pa­rei­go­ji­mo Lie­tu­vos vals­ty­bei, kul­tū­rai. Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je bu­vo pa­brė­žia­mas tau­tiš­ku­mas, ta­čiau tai lė­mė tam ti­kros is­to­ri­nės ap­lin­ky­bės, ir vi­sa Eu­ro­pa tuo­met at­ro­dė ki­taip. Tau­tiš­ku­mo puo­se­lė­ji­mas so­vie­ti­niais lai­kais tam ti­kra pra­sme pra­tę­sė tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos tra­di­ci­jas, nes Lie­tu­vos vals­ty­bės tie­siog ne­bu­vo. 1991 me­tų kons­ti­tu­ci­nia­me įsta­ty­me pa­var­to­ta są­vo­ka „Lie­tu­vos tau­ta“. Tuo me­tu jau bu­vo su­pran­ta­ma, kad siau­ros tau­tiš­ku­mo są­vo­kos at­gims­tan­čiai Lie­tu­vai ne­pa­kan­ka. Ta­čiau ir pra­ėjus 23 me­tams to iki ga­lo dar ne­su­vok­ta. Re­to­kai su­si­mąs­to­me, ko­kią ža­lą tai da­ro Lie­tu­vos vals­ty­bei. Kai ku­rie žmo­nės jau­čia­si sve­ti­mi vals­ty­bė­je, ku­rio­je gi­mė, jau­čia­si ne­rei­ka­lin­gi vien to­dėl, kad tu­ri ki­to­kią pa­var­dę, kad yra ki­to­kios kil­mės. Pa­dė­tis pra­sta ir nie­kam ne­nau­din­ga. Keis­ta, su­nkiai pa­aiš­ki­na­ma tai, kad Lie­tu­vos pi­lie­čiai ne­re­tai vis dar yra ver­ti­na­mi ne pa­gal jų įna­šą į vals­ty­bės gy­ve­ni­mą, lie­tu­vių kul­tū­ros plė­trą, o pa­gal pa­var­dę ir kil­mę.

Štai ak­to­rė Bea­ta Tiš­ke­vič-Ha­sa­no­va nuo­šir­džiai kal­ba apie tai, ko­kiai tau­tai pri­klau­so: „Len­kams ne­rei­ka­lin­ga, nes ne­su­ge­bu su­regz­ti sa­ki­nio len­kų kal­ba ne­pra­juo­ki­nu­si ap­lin­ki­nių. Ne ru­sų ir ne bal­ta­ru­sių – tai ti­krai. Ne­gi lie­tu­vių?.. Ar lie­tu­vis, ei­da­mas pro ma­ne, ap­si­ka­bin­tų ir pa­sa­ky­tų: „Ji – mū­sų.“ No­rė­čiau bū­ti jū­sų, bet ants­pau­dė­lis man pri­me­na, kad nie­ka­da ne­bū­siu.“ Čia mi­ni­mas ants­pau­dė­lis – tai įra­šas pa­se, sa­kan­tis, kad ji yra len­kų tau­ty­bės.

Vi­suo­me­nė­je ti­krai tvy­ro ne­svei­ka at­mos­fe­ra, jei­gu lie­tu­vių ak­to­rė, vai­di­nan­ti gar­siau­siuo­se spek­tak­liuo­se ir ki­no fil­muo­se, te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja, kaip pa­ti pri­si­pa­žįs­ta, mąs­tan­ti, sap­nuo­jan­ti, ra­šan­ti lie­tu­vių kal­ba, ser­gan­ti už Lie­tu­vos at­ei­tį, jau­čia­si iki ga­lo ne­pri­tam­pan­ti dėl sa­vo kil­mės.

Lie­tu­viai nė­ra gau­si tau­ta, ir jų vis ma­žė­ja. Prie to daug pri­si­dė­jo pa­čių lie­tu­vių po­žiū­ris – įvai­riais lai­kais nuo ka­mie­no bu­vo nu­ker­ta­mos ša­kos. At­ku­riant Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę XX am­žiaus pra­džio­je bu­vo at­stum­ta ne­ma­žai len­kiš­kai kal­bė­ju­sių lie­tu­vių. 1923 me­tais, Lie­tu­vai at­ga­vus Klai­pė­dos kraš­tą, ne­su­ge­bė­ta kaip sa­vų pri­im­ti to kraš­tų lie­tu­vių, ku­rie bu­vo pro­tes­tan­tai ir pa­si­žy­mė­jo ki­to­kiu men­ta­li­te­tu. Ga­lų ga­le šių žmo­nių, da­vu­sių tau­tai Kris­ti­jo­ną Do­ne­lai­tį, Lie­tu­va ne­te­ko. Ne­pri­pa­žįs­tant dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės ker­ta­ma emig­ra­ci­jos ša­ka. Sa­vais ne­pri­pa­žin­ti tau­ti­nių ma­žu­mų at­sto­vų, net jei šie įsi­pa­rei­go­ję Lie­tu­vai ir jos kul­tū­rai, bū­tų dar vie­nas žings­nis silp­ni­nant Lie­tu­vą.

At­ri­bo­ti tuos, ku­rie tu­ri ki­to­niš­ku­mo žy­mę, – tai pa­smerk­to­jo pra­lai­mė­ti tak­ti­ka. Sėk­mė ly­dė­tų, jei bū­tų su­ge­ba­ma plės­tis, in­teg­ruo­ti, at­ras­ti nau­ją ta­pa­ty­bę įvai­ro­vė­je, ku­ri bū­tų tur­tin­ges­nė, kur kas tin­ka­mes­nė šiuo­lai­ki­niam pa­sau­liui.

Dar vie­nas ma­žas pa­vyz­dys. Yra pa­pli­tęs Lie­tu­vos skirs­ty­mas į ke­tu­ris et­nog­ra­fi­nius re­gio­nus – Že­mai­ti­ją, Aukš­tai­ti­ją, Dzū­ki­ją, Su­val­ki­ją. O kur čia Vil­ni­jos vie­ta? Taip ne­ju­čio­mis įtvir­ti­na­ma nuo­sta­ta, kad Vil­niaus kraš­tas gal ir nė­ra Lie­tu­vos da­lis. Tad gal ne vien šio kraš­to gy­ven­to­jai kal­ti, kad kar­tais jie net ne­si­jau­čia gy­ve­nan­tys Lie­tu­vo­je?