Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Pa­ta­ruo­ju me­tu vie­na po­pu­lia­riau­sių te­mų Lie­tu­vos ži­niask­lai­do­je ta­po vai­kų at­ėmi­mo iš tė­vų prob­le­ma Šiau­rės ša­ly­se, ypač Nor­ve­gi­jo­je, taip pat Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je. At­skleis­ti fak­tai apie ten ga­lio­jan­čią tvar­ką lie­tu­viams yra ne­įp­ras­ti, ne­ti­kė­ti, o ne­re­tai – šo­ki­ruo­jan­tys.

Vis dėl­to ši te­ma skam­ba taip gar­siai, kad jau ga­li­ma klaus­ti, ar toks di­džiu­lis su­si­do­mė­ji­mas ne­iš­krei­pia pro­por­ci­jų, dirb­ti­nai ne­su­kei­čia ak­cen­tų.

Nor­ve­gi­jo­je vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bų spren­di­mu iš šei­mų pa­im­ta apie 10 tūkst. vai­kų. Pa­na­ši pa­dė­tis ir ki­to­se Šiau­rės vals­ty­bė­se. Be­je, lie­tu­viš­ko­je ži­niask­lai­do­je be­veik vi­sur ra­šo­ma, kad toks skai­čius vai­kų šio­se vals­ty­bė­se iš šei­mų pa­ima­ma per metus. Taip trak­tuo­jant duo­me­nis, jie ski­ria­si ke­lio­li­ka kar­tų, ta­čiau kam rū­pi to­kia „smulk­me­na“? Lie­tu­vo­je ne sa­vo­se šei­mo­se taip pat gy­ve­na apie 10 tūkst. vai­kų, nors vai­kų Lie­tu­vo­je gims­ta maž­daug per­pus ma­žiau nei Nor­ve­gi­jo­je. Apie 4 tūkst. Lie­tu­vos vai­kų au­ga ne šei­mo­se, o glo­bos na­muo­se. To­kia ne­ga­ty­vi pra­kti­ka mi­nė­to­se ša­ly­se nė­ra pa­pli­tu­si. Gal kas ir kei­sis at­ei­ty­je Sei­mui pri­ėmus pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės pa­siū­ly­tas Ci­vi­li­nio ko­dek­so pa­tai­sas.

Šiau­rės ša­lys yra de­mo­kra­ti­nės vals­ty­bės, vie­nos pa­žan­giau­sių pa­sau­ly­je ver­ti­nant so­cia­li­nę, eko­no­mi­nę, kul­tū­ri­nę pa­žan­gą. Tai ne­reiš­kia, kad šio­se vals­ty­bė­se vis­kas idea­lu, o mes te­ga­li­me jas ver­tin­ti žvelg­da­mi iš jau­nes­nio­jo bro­lio po­zi­ci­jų. Ta­čiau prieš tai už­merk­ti akis taip pat bū­tų ne­rim­ta.

Ži­no­ma, pa­imant vai­kus iš šei­mų pa­si­tai­ko pa­žei­di­mų. Kar­tais pa­žei­džia­mi pa­čios Nor­ve­gi­jos įsta­ty­mai, ir tai liu­di­ja ati­tin­ka­mi Nor­ve­gi­jos teis­mų spren­di­mai. Vis dėl­to Nor­ve­gi­ja – se­nas de­mo­kra­ti­jos tra­di­ci­jas tu­rin­ti vals­ty­bė. Jos pi­lie­čiams to­kia pra­kti­ka tin­ka, tad ne­la­bai aiš­ku, ko­kiu pa­grin­du ga­lė­tu­me tuo taip ar­šiai pik­tin­tis. Jei lie­tu­viams tai ne­priim­ti­na, rei­kė­tų į Nor­ve­gi­ją su vai­kais ne­vyk­ti, o ten esan­tie­siems – sku­biai grįž­ti. Ta­čiau lie­tu­viai ir to­liau vyks­ta į Nor­ve­gi­ją, o grįž­ta iš jos ne tiek jau daug. Tad šis ki­lęs triukš­mas su gar­sio­mis ape­lia­ci­jo­mis į Lie­tu­vos tar­ny­bas do­mė­tis įvy­kiais Nor­ve­gi­jo­je ir im­tis ati­tin­ka­mų veiks­mų pa­na­šūs į va­jų, ku­rio tiks­las – pri­vers­ti nor­ve­gus pa­keis­ti sa­vo­je ša­ly­je ga­lio­jan­čią tvar­ką, pri­tai­ky­ti ją at­vyks­tan­čioms ir Nor­ve­gi­jo­je įsi­ku­rian­čioms lie­tu­vių šei­moms. Be­je, pa­na­šiai pik­ti­na­si ir ki­tų ša­lių im­ig­ran­tai. Su­pran­ta­ma, kad to­kios pre­ten­zi­jos ne­ga­li tu­rė­ti jo­kio pa­grin­do, vie­nin­te­lė iš­ei­tis – gerb­ti įsta­ty­mus ša­lies, ku­rio­je gy­ve­ni at­vy­kęs į ją lais­va va­lia.

Gar­sios kal­bos apie vai­kų pa­dė­tį Nor­ve­gi­jo­je ati­trau­kia dė­me­sį nuo to, ką tu­ri­me Lie­tu­vo­je. Švel­niai ta­riant, Lie­tu­vos pa­tir­tis rū­pi­nan­tis vai­kais nė­ra to­kia, ku­ria ga­lė­tu­me di­džiuo­tis, kad ga­lė­tu­me kvies­ti tuos pa­čius nor­ve­gus jos pe­rim­ti. Šiais me­tais pa­si­ro­džiu­sia­me „Lie­tu­vos ry­to“ straips­ny­je taip ap­ra­šo­ma vie­nos mer­gai­tės pa­dė­tis: „Sku­du­rų ir pur­vi­nų ry­šu­lių pri­krau­tą vai­kiš­ką ve­ži­mė­lį pa­plen­te žie­mą va­sa­rą miš­ko ar­ba Ute­nos link tem­pia keis­tai ap­si­ren­gu­si mo­ti­na. Mer­gai­tė klam­po­ja pa­skui – ar ly­ja, ar snin­ga. Nuo abie­jų sklin­da ne­praus­to kū­no smar­vė. Vai­kas au­ga kaip lau­ki­nis, o so­cia­li­niai dar­buo­to­jai be­jė­giai.“ Tai­gi vi­sos Lie­tu­vos aki­vaiz­do­je, rea­liai įver­ti­nus, vyk­do­mas vai­ko fi­zi­nis ir dva­si­nis luo­ši­ni­mas, ta­čiau tai ne­su­lau­kia be­veik jo­kio at­gar­sio. Ir to­kių at­ve­jų Lie­tu­vo­je – ne vie­nas. Apie 20 tūkst. Lie­tu­vos vai­kų au­ga va­di­na­mo­sio­se so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mo­se. Net 55 proc. vai­kų sa­vo­se šei­mo­se yra pa­ty­rę fi­zi­nę baus­mę, o 5 proc. jų to­kio­mis baus­mė­mis bau­džia­mi nuo­lat. Dau­giau nei pu­sė vai­kų mo­kyk­lo­se pa­ti­ria pa­ty­čias. Jung­ti­nių Tau­tų vai­kų fon­do UNI­CEF ty­ri­mo duo­me­ni­mis, Lie­tu­vos vai­kai yra vei­kia­mi dau­giau­sia ri­zi­kos fak­to­rių tarp tir­tų 29 iš­si­vys­čiu­sių vals­ty­bių.

Užuot pik­ti­nu­sis sve­ti­mos ša­lies pra­kti­ka, ku­rios nie­kaip ne­pa­veik­si, de­rė­tų nu­kreip­ti žvilgs­nį į sa­vą kie­mą, ku­ria­me, aki­vaiz­du, ne vis­kas yra ge­rai. Ne­lai­min­gų vai­kų kar­ta nie­ko ge­ro ne­ža­da ša­lies at­ei­čiai. Nie­kam ne­rei­kia įro­di­nė­ti, kad ne­pri­žiū­rė­tų, ap­leis­tų, skriau­džia­mų vai­kų pers­pek­ty­va jiems užau­gus yra niū­ri. Jų gy­ve­ni­mas ne­bus nu­si­se­kęs, jau ne­kal­bant apie di­džiu­lę naš­tą, ku­ri už­guls vi­są vi­suo­me­nę dėl di­de­lio skai­čiaus žmo­nių, lin­ku­sių nu­si­kals­ti, tu­rin­čių svei­ka­tos prob­le­mų ir gy­ve­nan­čių iš pa­šal­pų.

Į prob­le­mas net ne­mė­gi­na­ma pa­žvelg­ti sis­te­miš­kai, o vie­šos dis­ku­si­jos šiais klau­si­mais sek­lu­mas tie­siog ste­bi­na. Pa­sta­ruo­ju me­tu gru­pė spe­cia­lis­tų ir vi­suo­me­ni­nin­kų iš­kė­lė ini­cia­ty­vą pa­da­ry­ti Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­są, kad mo­ky­ma­sis bū­tų pri­va­lo­mas jau­nuo­liams iki 18 me­tų. De­ja, net šia pro­ga ne­ki­lo klau­si­mo, kaip įgy­ven­di­na­ma šiuo me­tu ga­lio­jan­ti Kons­ti­tu­ci­jos nuo­sta­ta, įpa­rei­go­jan­ti jau­nuo­lius mo­ky­tis iki 16 me­tų. Spė­lio­ja­ma, kad ne­lan­kan­čių­jų mo­kyk­los ga­lė­tų bū­ti apie ke­li tūks­tan­čiai. Ta­čiau prob­le­ma yra ta, kad nė­ra veiks­min­gos to­kių vai­kų aps­kai­tos – ir pa­ieš­kos – sis­te­mos. Jei vai­kas ke­lis mė­ne­sius ne­atei­na į mo­kyk­lą, gal­būt kas nors ir pa­si­do­mės, ko­dėl taip nu­ti­ko, bet jo­kių prie­mo­nių grą­žin­ti vai­ką į kla­sę tar­ny­bos ne­tu­ri. Vai­kui ne­lan­kant mo­kyk­los šiurkš­čiau­siai pa­žei­džia­ma Kons­ti­tu­ci­ja, vai­ko tei­sės, už­ker­ta­mas ke­lias žmo­gui at­ei­ty­je gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. De­ja, tai be­veik nie­kam ne­rū­pi. Rea­lų dar­bą no­ri­ma pa­keis­ti for­ma­liu žong­li­ra­vi­mu Kons­ti­tu­ci­ja, įsta­ty­mais.

Lie­tu­vo­je kas­met nu­si­žu­do 20 vai­kų, o Nor­ve­gi­jo­je – nė vie­no. Užuot pa­žvel­gę rea­ly­bei į akis ir ėmę tai­sy­ti pa­dė­tį, gar­būs po­li­ti­kai ir vi­suo­me­ni­nin­kai me­tų me­tus bergž­džiai dis­ku­tuo­ja dėl šei­mos apib­rė­ži­mo. Ne­ga­na to, pu­čia­mas ti­krų ar ta­ria­mų ša­lu­ti­nių prob­le­mų bur­bu­las, da­ro­mas bau­bas iš ly­ti­nio auk­lė­ji­mo, gąs­di­na­ma gė­jais ir ki­tais pu­ti­niš­kais bau­bais. Ži­no­ma, kur kas leng­viau mal­ti lie­žu­viu ir au­gin­ti pi­gų po­pu­lia­ru­mą, ne­gu spręs­ti ti­kras opias prob­le­mas.

Nor­ve­gi­ja prob­le­mas, su­si­ju­sias su vai­kų prie­žiū­ra, iš­spren­dė itin ra­di­ka­liai. Vis­ką lė­mė pra­gma­tiz­mas, orien­ta­ci­ja į pers­pek­ty­vą ir vi­suo­me­nės ge­ro­vę, o to pa­grin­das – tra­di­ci­ja, pa­gal ku­rią itin pa­si­ti­ki­ma vals­ty­be ir jos ins­ti­tu­ci­jo­mis. Nor­ve­gi­ja yra kles­tin­ti ge­ro­vės vals­ty­bė, ku­rio­je itin ryš­kus ega­li­ta­riz­mas. Vi­suo­me­nė šio­je ša­ly­je ste­bė­ti­nai vie­na­ly­tė, be­veik nė­ra at­skir­ties. Dėl to ji ir pa­trauk­li dau­ge­liui emig­ruo­jan­čių lie­tu­vių. Be jo­kios abe­jo­nės, šiam vals­ty­bės mo­de­liui yra tin­ka­ma ir mi­nė­ta vai­kų pa­ėmi­mo pra­kti­ka, ku­rią tie pa­tys emig­ruo­jan­tys lie­tu­viai no­rė­tų pa­nai­kin­ti.

Lie­tu­vių aki­mis vai­kų pa­ėmi­mo iš šei­mų pra­kti­ka at­ro­do keis­ta, ne­tgi žiau­ri. Ki­ta ver­tus, nė­ra abe­jo­nių, kad nor­ve­gus šo­ki­ruo­tų vai­kų pa­dė­tis Lie­tu­vo­je.