Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Pra­ėju­sią sa­vai­tę Lie­tu­va ta­po ne­nuo­la­ti­ne Jung­ti­nių Tau­tų (JT) Sau­gu­mo Ta­ry­bos na­re. Šį pus­me­tį mū­sų ša­lis pir­mi­nin­kau­ja Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) Ta­ry­bai ir tai da­ro, at­ro­do, ga­na sėk­min­gai. Svar­biau­sias už­da­vi­nys – pa­si­nau­do­ti šiais lai­mė­ji­mais ke­liant Lie­tu­vos žmo­nių ge­ro­vę.

Nu­veik­ti ką nors ga­li­ma tuo at­ve­ju, jei ge­rai ži­nai, ko iš ti­krų­jų no­ri, ir at­kak­liai sie­ki tiks­lo. Jei abe­jo­ji dėl sa­vo tiks­lų ir blaš­kai­si, ne­pa­dės net ir pa­lan­kiau­sios ap­lin­ky­bės. Tarp­tau­ti­nė­je are­no­je Lie­tu­vą ly­dė­jo ge­ros ži­nios, ta­čiau, de­ja, pa­sta­ruo­ju me­tu ne­su­lau­kė­me ge­rų nau­jie­nų apie svar­bius pro­jek­tus, ku­rie ga­lė­tų lem­ti ša­lies pa­žan­gą.

Šį mė­ne­sį JAV bend­ro­vė „Chev­ron“ pa­skel­bė, kad at­si­sa­ko da­ly­vau­ti Lie­tu­vos ska­lū­nų du­jų žval­gy­bos ir ga­vy­bos pro­jek­te. Pa­ga­liau kaž­kas pa­aiš­kė­jo dėl Vi­sa­gi­no at­omi­nės elek­tri­nės pro­jek­to. Pa­aiš­kė­jo? Vi­so la­bo dar kar­tą pa­skelb­ta, kad pro­jek­to pers­pek­ty­va ne­aiš­ki. Tai, kas vyks­ta su vie­nu ir su ki­tu pro­jek­tu, Lie­tu­vai ne­pa­lan­ku. Juk į abu pro­jek­tus daug in­ves­tuo­ta – ir lė­šų, ir in­te­lek­ti­nių jė­gų. Abu pro­jek­tai nė­ra nei iki ga­lo at­mes­ti, nei pa­tvir­tin­ti, o tai pats blo­giau­sias va­rian­tas. Va­di­na­si, Vy­riau­sy­bė ne­tu­ri stra­te­gi­jos, ne­ži­no, ko iš ti­krų­jų sie­kia. Tai­gi iš­tek­liai bus švais­to­mi ir to­liau, ir jo­kios pa­žan­gos ti­kė­tis ne­ver­ta. Už­vis keis­čiau, kad val­dan­tie­ji, dar net ne­ap­sisp­ren­dę dėl at­omi­nės elek­tri­nės sta­ty­bos, jau pra­kal­bo apie nau­ją re­fe­ren­du­mą.

Ta­čiau vals­ty­bės ge­ro­vė ne­bus su­kur­ta tuš­čio­mis kal­bo­mis ir stum­dy­mu­si. Liūd­na bu­vo ste­bė­ti dis­ku­si­jas dėl ska­lū­nų du­jų ga­vy­bos, ku­rios su­ko­si apie tai, ar ver­ta ža­lo­ti gam­tą, ar ją rei­kia sau­go­ti. Tie­sa, kai kas dar pri­min­da­vo, kad iš­gau­da­mi ska­lū­nus ga­lė­tu­me pa­er­zin­ti ru­sus. Ta­čiau dis­ku­si­jo­je net ne­bu­vo mė­gi­na­ma pa­teik­ti ar­gu­men­tų, pa­grin­džian­čių, kad nuo to­kių pro­jek­tų tie­sio­giai pri­klau­so Lie­tu­vos žmo­nių ge­ro­vė – kiek­vie­no ša­lies gy­ven­to­jo pa­ja­mos ir iš vals­ty­bės gau­na­mų pa­slau­gų ko­ky­bė. Pa­si­trau­kus bend­ro­vei „Chev­ron“ Lie­tu­va ne­te­ko pa­ja­mų, ku­rios skai­čiuo­ja­mos mi­li­jar­dais li­tų. Pa­tin­ka tai ar ne, ta­čiau ge­ro­vė ku­ria­ma nau­do­jant iš­tek­lius, plė­to­jant ga­vy­bą, ga­my­bą, ku­riant dar­bo vie­tas, stei­giant įmo­nes, ku­rios mo­ka mo­kes­čius į biu­dže­tą. Vie­nas toks pro­jek­tas, an­tras, tre­čias – ir pa­žan­ga tap­tų aki­vaiz­di. Pa­grįs­ti vals­ty­bės in­te­re­są, kon­kre­čiais skai­čia­vi­mais par­ody­ti ti­krą­ją pro­jek­to nau­dą bu­vo Vy­riau­sy­bės par­ei­ga. Ta­čiau nie­ko pa­na­šaus ne­iš­gir­do­me.

Rug­sė­jo mė­ne­sį pa­skelb­ta, kad pa­gal Pa­sau­lio eko­no­mi­kos fo­ru­mo su­da­ro­mą kon­ku­ren­cin­gu­mo in­dek­są Lie­tu­va nu­smu­ko tri­mis po­zi­ci­jo­mis, iš 45 į 48. Ati­džiai ste­bė­jau, kaip vy­ko dis­ku­si­ja pa­skel­bus šią nau­jie­ną. Nie­kas, nei po­li­ti­kai, nei vers­lo at­sto­vai, nei apž­val­gi­nin­kai, ne­at­krei­pė dė­me­sio į vie­ną da­ly­ką – šis kon­ku­ren­cin­gu­mo in­dek­sas yra vie­nas iš ro­dik­lių, ku­riuo ma­tuo­ja­ma Lie­tu­vos pa­žan­gos stra­te­gi­jos “Lie­tu­va 2030” sėk­mė. Ga­li­ma gin­čy­tis, ar tai pats tin­ka­miau­sias in­di­ka­to­rius, ta­čiau jei­gu jis įra­šy­tas į svar­biau­sią stra­te­gi­nį do­ku­men­tą, pa­tvir­tin­tas Vy­riau­sy­bės bei Sei­mo, rei­kė­tų jį ati­tin­ka­mai ir ver­tin­ti. Be­je, ki­tiems tarp­tau­ti­niams in­di­ka­to­riams, įra­šy­tiems į Pa­žan­gos stra­te­gi­ją, klo­ja­si ne ką ge­riau. Jei nie­kam – ro­dos, net pa­tiems stra­te­gi­jos kū­rė­jams – tai ne­rū­pi, da­ro­si aki­vaiz­du, kad vals­ty­bė stra­te­gi­jos tie­siog ne­tu­ri.

Ži­no­ma, stra­te­gi­ja – tai ne vie­nas ar ki­tas do­ku­men­tas. Ma­ty­ti ir kal­bė­ti apie tai, ko sie­ki, ga­li­ma ir be stra­te­gi­jų. Ta­čiau kai pen­ke­rius me­tus koks nors pro­jek­tas ku­ria­mas, o pa­skui pen­ke­rius griau­na­mas – tai jau pra­pul­tis. Ta­da, kad bū­tų pa­tei­sin­tas ne­veik­lu­mas, pri­rei­kia re­fe­ren­du­mų ir ki­tų dū­mų už­dan­gų.

Vi­zi­jos ir di­des­nių tiks­lų sto­ko­ja ne tik val­džios ins­ti­tu­ci­jos, bet ir kai ku­rie pi­lie­ti­niai ju­dė­ji­mai. Al­vy­das Me­da­lins­kas šiuo me­tu skel­bia cik­lą straips­nių mė­gin­da­mas pa­aiš­kin­ti, ko­dėl su­žlu­go ju­dė­ji­mas „Už tei­sin­gu­mą“. Šis ju­dė­ji­mas ne­tu­rė­jo aiš­kaus tiks­lo, jį į vir­šų kė­lė vien kai ku­rių žmo­nių am­bi­ci­jos ir jų vil­tys pa­si­nau­do­ti at­gar­sį ke­lian­čio­mis is­to­ri­jo­mis sie­kiant po­pu­lia­ru­mo. Kas kė­lė šį ju­dė­ji­mą, tas jį ir su­žlug­dė, štai ir vis­kas.

Por­ta­las Vo­te­Watch pa­tei­kia įdo­mią sta­tis­ti­ką apie ES na­rių bal­sa­vi­mą ES Ta­ry­bo­je. Vie­nas iš čia prie­ina­mų ana­li­zės pjū­vių – duo­me­nys apie tai, kiek kar­tų vals­ty­bė bal­sa­vo kar­tu su ma­žu­ma, tai yra ki­taip nei dau­gu­ma ki­tų vals­ty­bių na­rių. Tik dvi vals­ty­bės ES vi­sa­da, 100 proc., bal­suo­ja su dau­gu­ma – tai Pra­ncū­zi­ja ir Lie­tu­va. Pra­ncū­zi­ja tai da­ro to­dėl, kad de­ry­bo­mis pa­sie­kia, jog jos po­zi­ci­ja vi­sa­da pri­ima­ma. Lie­tu­va – ma­tyt, to­dėl, kad tar­si ne­tu­ri jo­kių sa­vo in­te­re­sų. Ži­no­ma, nė­ra nie­ko ge­ro bal­suo­ti „prieš“ vien tam, kad par­ody­tum sa­vo „y­pa­tin­gu­mą“. Vis dėl­to keis­ta, kad per ket­ve­rius me­tus, už ku­riuos pa­tei­kia­ma sta­tis­ti­ka, nė kar­to ne­iš­ki­lo po­rei­kis par­eikš­ti sa­vo skir­tin­gą po­žiū­rį, nors vi­sos ki­tos vals­ty­bės tai pa­da­rė. Čia ver­ta vėl pri­si­min­ti, kad Lie­tu­va dve­jus me­tus bus ne­nuo­la­ti­nė JT Sau­gu­mo Ta­ry­bos na­rė. Tik įdo­mu, ar ji tą krės­lą užims ke­tin­da­ma ką nors nu­veik­ti, ar vien tam, kad bal­suo­tų „kaip dau­gu­ma“.

Šio­mis die­no­mis bu­vo ap­ra­šy­tas at­ve­jis Kau­ne, kai vie­nas vi­suo­me­ni­nin­kas są­var­ty­ne pa­ste­bė­jo iš­mes­tas sme­to­niš­kas du­ris. Du­rys bu­vo iš­pirk­tos, o vė­liau pen­ki vy­rai jas ne­šio­jo po Kau­no se­na­mies­tį ti­krin­da­mi, nuo ku­rio na­mo jos ga­lė­jo bū­ti nu­im­tos. Kar­tu tai bu­vo ak­ci­ja, ku­ria bu­vo ra­gi­na­ma gerb­ti mies­to ar­chi­tek­tū­ros pa­vel­dą. Tai ge­ras pa­vyz­dys, par­odan­tis, kad kai ti­krai ži­nai, ko­kie ta­vo sie­kiai, pa­si­reikš­ti kū­ry­bin­gu­mui nė­ra nei ne­pa­lan­kaus lai­ko, nei vie­tos.