Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Ar pasitvirtins pasyvumo taktika?
Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius galėtų mesti iššūkį prezidentei Daliai Grybauskaitei prezidento rinkimuose. Jų reitingų skirtumai nėra tokie dideli, kad laimėti būtų neįmanoma.
Be to, A.Butkevičius turėtų galimybę surengti kur kas įspūdingesnę rinkimų kampaniją, kurią „suktų“ populiari Socialdemokratų partija, o per antrąjį turą galėtų tikėtis ir koalicijos partnerių paramos.
Deja, prezidento rinkimų kovos tarp minėtų dviejų kandidatų nebus. Nuo pat pradžių nepareikšdamas noro grumtis dėl prezidento posto A.Butkevičius pats sau išmušė pagrindą iš po kojų. Norėdamas laimėti kandidatas turėtų ne tik formaliai iškelti savo kandidatūrą, bet ir pateikti ryškią programinę alternatyvą, tačiau A.Butkevičius tam nėra pasirengęs. Prezidento postas yra ne tas, kurį galėtum laimėti kandidatuodamas tarsi nenoromis, tarsi kažkieno stumiamas. Tuo įsitikino prezidentas Valdas Adamkus, nusvilęs per 2003 metų rinkimus. Todėl A.Butkevičiui protingiau būtų nedalyvauti prezidento rinkimuose, ir jis pats, manau, tai gerai supranta, juolab kad jis, kaip ir Algirdas Brazauskas, pirmenybę teikia premjero, o ne prezidento pareigoms.
Taip išėjo, kad per finansų krizę Lietuva turėjo beatodairišką ir drąsiai sprendimus priimantį premjerą Andrių Kubilių, o dabar, atsigaunant po krizės, premjeras yra nuolat į šalis besidairantis A.Butkevičius. Po audringo laikotarpio – štilis ir atsipalaidavimas. Tam tikrą laiką tai buvo gal ir visai nebloga padėtis, tik ji negali tęstis be galo.
A.Butkevičius yra premjeras, turintis Lietuvos žmonių pasitikėjimą. Įsidėmėtina, kad jį A.Butkevičius pelnė ne garsiais šūkiais ar populistiniu “smegenų plovimu”, o savo nuosaikia laikysena, sutarimo paieškas skatinančiais veiksmais. Tai, kad ministras pirmininkas turi gyventojų pasitikėjimą, jau savaime yra vertybė. Pasitikėjimas tiesiogiai susijęs su žmonių lūkesčiais, ūkio produktyvumu, investicijomis. Kita vertus, į akis krinta tai, kad premjeras užėmęs ne darbus dirbančio atsakingo pareigūno, o stebėtojo ir komentuotojo poziciją. Įdomu, kiek laiko toks požiūris leis išsilaikyti populiarumo viršūnėje.
Kartais sakoma, kad A.Butkevičius pakeitė negerą Lietuvos tradiciją, pagal kurią gavęs postą premjeras greitai praranda populiarumą. Tai netiesa. Žinoma, A.Butkevičius yra kur kas populiaresnis nei jo pirmtakas poste A.Kubilius. Tai lėmė ir A.Kubiliui tekusi nepalanki ekonominė situacija, ir galbūt kai kurios šio politiko viešosios raiškos ypatybės. Tačiau kitados premjeras A.Brazauskas galėjo mėgautis gerokai aukštesniais reitingais nei A.Butkevičius. Be to, atrodo, kad A.Butkevičiaus populiarumas nėra tvarus. „Lietuvos ryto“ skelbiami „Vilmorus“ gyventojų apklausos duomenys liudija, kad A.Butkevičiaus reitingai per pastaruosius mėnesius gerokai smuko. Pavyzdžiui, atsakant į klausimą, kas geriausiai atstovauja jūsų interesams, smuko nuo 21,2 proc. 2013-ųjų kovą iki 16,3 proc. spalį. Tą patį galima pasakyti ir apie požiūrį į Vyriausybę – kovą ja pasitikėjo 28,6 proc. gyventojų, spalį – jau tik 22,4 procento. Smunka ir Socialdemokratų partijos populiarumas, nors jis vis dar išlieka aukštas. Tai liudija, kad pasyvumas negarantuoja ramaus gyvenimo.
Ne kas kitas, o tik Vyriausybės abejingumas ir neveiklumas išvijo iš Lietuvos amerikiečių kompaniją „Chevron“, kuri buvo pasiryžusi investuoti į skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą. Bet kuriuo atveju klausimas, ar Lietuvai reikia eksploatuoti jos gelmių žaliavas, yra strateginis. Tačiau investuotojo pasitraukimas Vyriausybės nepažadino iš žiemos miego. Įsidėmėtina, kad ne pati Vyriausybė, o Aplinkos ministerijos komisija apsvarstė susidariusią padėtį ir priėmė sprendimą dėl naujo konkurso paskelbimo. Regis, Vyriausybė žaidžia negudrias slėpynes pati su savimi. Ar tokie sprendimai gali būti priimami ministerijos komisijos, Vyriausybei nepareiškus nuomonės dėl Lietuvos energetikos plėtros strateginės krypties?
Kaip minėta, A.Butkevičiaus atsisakymas dalyvauti prezidento rinkimuose būtų logiškas, nes nenoromis prisivertęs kandidatuoti vis vien nieko gero nenuveiksi. Lygiai tą patį būtų galima pasakyti apie Visagino atominės jėgainės projektą. Jis žlugdomas ir vėl gaivinamas, marinamas ir nenumarinamas. Pasirodo pranešimų, kad ugningos diskusijos verda tik tada, kai reikia sukritikuoti projekto šalininką energetikos ministrą Jaroslavą Neverovičių. Galima tik apgailestauti dėl leidžiamų lėšų, nuolat audrinamų žmonių, vedžiojamų už nosies partnerių. Šis projektas būtų didžiulis ekonominis, vadybinis, technologinis iššūkis, ir sėkmės čia būtų galima tikėtis tik aiškiai matant perspektyvą ir tikint projekto sėkme, parodžius ryžtą ir maksimaliai sutelkus jėgas. Jei to nėra, geriau neverta net pradėti.
Seimo narys Eugenijus Gentvilas šiomis dienomis davė labai rimtą signalą, kad stringa Suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba. Pagal planus jau kitų metų spalį į Klaipėdos uostą atplauks išnuomotas laivas, už kurį teks kasdien mokėti po pusę milijono litų. Neatlikus darbų reali tampa perspektyva, kad laivas plūduriuos tuščiai. Kažin ar ir tokiu atveju Vyriausybė išlaikytų olimpinę ramybę ir pašalinio stebėtojo poziciją?
« Be strategijos
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!