Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Apž­val­gi­nin­kas Kęs­tu­tis Gir­nius „Del­fi“ por­ta­le ne­se­niai pa­skel­bė ko­men­ta­rą „Bergž­džias in­for­ma­ci­nis ka­ras“. Ką reiš­kia šis pa­va­di­ni­mas, pa­aiš­ki­na iš­trau­ka iš straips­nio: „Jei Ru­si­jos pro­pa­gan­da bū­tų veiks­min­ga, rei­kė­tų ja rū­pin­tis. Bet, iš­sky­rus pa­čią Ru­si­ją ir gal kai ku­rias Ry­tų Ukrai­nos vie­to­ves, ji lie­ka be po­vei­kio, ko ge­ro, yra net kontrp­ro­duk­ty­vi.“

Ži­nau, kad tai ne tik K. Gir­niaus nuo­mo­nė. Yra ma­nan­čių­jų, kad į Ru­si­jos pro­pa­gan­dą ne­ver­ta kreip­ti dė­me­sio, nes lais­vo­je vi­suo­me­nė­je žmo­nės esą vi­sa­da su­ras al­ter­na­ty­vių in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių, ir tie­sa ga­lų ga­le vis vien trium­fuos. Ki­ti ma­no, kad ži­niask­lai­dos ga­li­my­bės for­muo­ti vi­suo­me­nės nuo­mo­nę yra per­ver­ti­na­mos, esą žmo­nės tu­ri sa­vas gal­vas ant pe­čių. Ži­no­ma, ver­ti­nant to­kius su­dė­tin­gus reiš­ki­nius kaip vi­suo­me­nės nuo­mo­nės for­ma­vi­ma­sis su­nku at­ras­ti dės­nius ir pa­da­ry­ti ne­pak­li­bi­na­mas iš­va­das. Ta­čiau že­miau pa­tei­kia­mas is­to­ri­nis pa­vyz­dys ilius­truo­ja, kad ga­li­mas rea­lus po­vei­kis vi­suo­me­nės nuo­mo­nei, ir jis ga­li tu­rė­ti reikš­min­gų pa­sek­mių.

1788 me­tais Ru­si­ja, ka­riau­da­ma su Oto­ma­nų im­pe­ri­ja, ta­po po­li­tiš­kai izo­liuo­ta, kai Ang­li­jos mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Wil­lia­mas Pit­tas nu­ta­rė pra­dė­ti ka­rą su Ru­si­ja, šiai užė­mus Juo­do­sios jū­ros Oča­ko­vo uos­tą ne­to­li Ode­sos. W. Pit­tas Ber­ly­ne pa­tei­kė pla­ną, pa­gal ku­rį Ang­li­jos ir Olan­di­jos lai­vy­nai tu­rė­jo įsi­verž­ti į Bal­ti­jos jū­rą, o Prū­si­ja, Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ka, Šve­di­ja ir Tur­ki­ja – pul­ti Ru­si­ją sau­su­mo­je. Šis pla­nas su­lau­kė pri­ta­ri­mo ir su­da­rė rea­lią ga­li­my­bę Len­ki­jai ir Lie­tu­vai iš­si­va­duo­ti iš že­mi­nan­čios pri­klau­so­my­bės nuo Ry­tų kai­my­nės. Prū­si­jos ka­ra­lius su­tel­kė lai­vy­ną bei di­džiu­lę ka­riuo­me­nę ir at­ro­dė, kad Ru­si­jos si­tua­ci­ja be­vil­tiš­ka. Liu­di­nin­kai tei­gė, kad im­pe­ra­to­rę Je­ka­te­ri­ną, svars­tant šią pa­dė­tį, daž­nai iš­tik­da­vo ne­rvi­niai prie­puo­liai, ji ap­si­pil­da­vo įnir­šio aša­ro­mis. Iš­si­gel­bė­ji­mas Ru­si­jai at­ėjo vi­sai ne­lauk­tai, ir už tai ji tu­rė­jo bū­ti dė­kin­ga Ru­si­jos am­ba­sa­do­riui Ang­li­jo­je Se­mio­nui Vo­ron­co­vui. Jis nu­sam­dė ar­mi­ją ra­šei­vų, ir šie užt­vin­dė ša­lies spau­dą straips­niais, ku­rių pa­grin­di­nė min­tis – ka­ras su Ru­si­ja bep­ras­miš­kas, nuo jo nu­ken­tės bri­tų pre­ky­ba. Ly­gia gre­ta S. Vo­ron­co­vas ak­ty­viai „dir­bo“ su par­la­men­to opo­zi­ci­ja ir pre­kiau­to­jais. To­kiu bū­du pa­vy­ko įsiū­buo­ti vi­suo­me­nės nuo­mo­nę, ir W. Pit­tas, net ir par­la­men­te re­mia­mas dau­gu­mos, bu­vo pri­vers­tas trauk­tis. Jis pri­pa­ži­no, kad tai bu­vo pats di­džiau­sias jo pa­tir­tas pra­lai­mė­ji­mas. Ru­si­ja sėk­min­gai bai­gė ka­rą su Oto­ma­nų im­pe­ri­ja, įsit­vir­ti­no užim­ta­me Kry­me ir ne­tru­kus ėmė­si ag­re­si­jos prieš Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ką, ku­ri bai­gė­si šios vals­ty­bės pa­da­li­ji­mu.

Kryp­tin­gas in­for­ma­ci­jos ir de­zin­for­ma­ci­jos pa­tei­ki­mas, ak­ty­vi ko­va dėl vi­suo­me­nės nuo­mo­nės svar­bų vaid­me­nį vai­di­no vi­sais lai­kais, o pa­sta­ruo­ju me­tu jos reikš­mė tik di­dė­ja. K. Gir­niui at­sa­kė „Del­fi“ por­ta­lo vy­riau­sio­ji re­dak­to­rė Mo­ni­ka Gar­ba­čiaus­kai­tė-Bud­rie­nė, teig­da­ma, kad ma­ny­ti, jog į Ru­si­jos pro­pa­gan­dą ne­ver­ta kreip­ti dė­me­sio – tai pats blo­giau­sias ke­lias. Penk­to­ji ko­lo­na ak­ty­viai for­muo­ja­ma ir Lie­tu­vo­je, ir kai vie­ną ry­tą at­si­bu­si­me, ga­li bū­ti jau vė­lu.

Ap­si­dai­rius ma­ty­ti, kad tei­si M. Gar­ba­čiaus­kai­tė-Bud­rie­nė, o ne K. Gir­nius. Tai liu­di­ja as­me­ni­niai ste­bė­ji­mai, in­ter­ne­to ko­men­ta­rai, taip pat tai, kad žmo­nės, skam­bi­nan­tys į ra­di­ją, per­ne­lyg daž­nai kar­to­ja Krem­liaus pri­mes­tas ste­reo­ti­pi­nes fra­zes. Aki­vaiz­du, kad di­de­lė Lie­tu­vos pi­lie­čių gru­pė, ki­ta­kal­biai Lie­tu­vos gy­ven­to­jai, gy­ve­na ki­to­je in­for­ma­ci­nė­je erd­vė­je, ir vien jau tai tu­rė­tų kel­ti su­si­rū­pi­ni­mą. Ne­rei­kia įsi­jung­ti Krem­liaus te­le­vi­zi­jos ka­na­lų, už­ten­ka at­si­vers­ti Lie­tu­vos ru­sų spau­dą, ir tai tam­pa aki­vaiz­du. Su­nku su­vok­ti lo­gi­ką, kai tei­gia­ma, kad šis gi­lus ply­šys, at­sky­ręs ke­lio­li­ka pro­cen­tų Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, su­skal­dęs Lie­tu­vos vi­suo­me­nę, yra dė­me­sio ne­ver­tas da­ly­kas. Taip, šiuo me­tu, kai pa­dė­tis Lie­tu­vo­je sta­bi­li, fak­tas, kad da­lis pi­lie­čių įvy­kius ver­ti­na sa­vaip, ne­tu­ri di­des­nės reikš­mės. Ta­čiau ki­lus kri­zei, ku­ri, jei ji ka­da nors kils, grei­čiau­siai bus ly­di­ma ne­pap­ras­tai ak­ty­vaus in­for­ma­ci­nio ka­ro veiks­mų, vie­ny­bės sty­gius ga­li su­vai­din­ti le­mia­mą vaid­me­nį. Dar gy­va Są­jū­džio pa­tir­tis pri­me­na, kad kri­ti­niais mo­men­tais, kai per trum­pą lai­ką žmo­nėms rei­kia pa­si­rink­ti ba­ri­ka­dų pu­sę, ga­li­ma su­lauk­ti la­bai ne­ma­lo­nių staig­me­nų, ku­rių sta­bi­liu lai­ko­tar­piu ne­bū­tum ga­lė­jęs įtar­ti.

Mi­nė­tuo­se apž­val­gi­nin­kų ko­men­ta­ruo­se ap­ta­ria­mi to­kie da­ly­kai, kaip eks­pe­di­ci­jos „Mi­si­ja Si­bi­ras“ nu­švie­ti­mas per Ru­si­jos te­le­vi­zi­ją ar vers­li­nin­ko Vi­liaus Kai­ka­rio pa­gar­sė­ju­si kal­ba. Tie­są sa­kant, tai pa­ly­gin­ti yra smulk­me­nos. Bū­tų ne­ge­rai, jei jos už­gož­tų vaiz­dą ir ne­ma­ty­tu­me, kad Ru­si­jos vyk­do­ma in­for­ma­ci­nė ag­re­si­ja, de­ja, da­ro ne­men­ką įta­ką Lie­tu­vos gy­ve­ni­mui, sė­ja ne­pa­si­ti­kė­ji­mą ir de­for­muo­ja de­mo­kra­ti­jos vei­ki­mą. La­bai jau nai­vus po­žiū­ris, kad Krem­liaus pro­pa­gan­dą vi­sa­da ga­li­ma at­pa­žin­ti iš Vla­di­mi­ro Pu­ti­no šlo­vi­ni­mo ar ati­tin­ka­mo Ukrai­nos įvy­kių nu­švie­ti­mo. Grei­čiau prieš­in­gai – in­for­ma­ci­nės at­akos daž­niau mas­kuo­ja­mos ul­tra­pa­trio­tiz­mo kau­ke, eko­lo­gi­niais va­jais, o, kai rei­kia, pa­si­tel­kia­mi an­tig­lo­ba­liz­mo sen­ti­men­tai. Už­ten­ka ir to, kad men­ki­na­ma Lie­tu­vos vals­ty­bė, ka­riuo­me­nė, pla­ti­na­mas ni­hi­liz­mas. Ly­giai taip pat nai­vu ma­ny­ti, kad Ru­si­jos in­te­re­sams at­sto­vau­jan­tys po­li­ti­kai tu­ri bū­ti aki­vaiz­dūs ir „ser­ti­fi­kuo­ti“ Ru­si­jos ša­li­nin­kai, kaip ga­li­ma su­pras­ti iš K. Gir­niaus straips­nio. Kar­tais už­ten­ka vie­no ki­to įsta­ty­mo pro­jek­to, pa­vyz­džiui, ener­ge­ti­kos sri­ty­je, kad dar­bas bū­tų pa­da­ry­tas. To­kio vei­ki­mo re­zul­ta­tai yra rea­lūs, ap­čiuo­pia­mi – bent ke­li Lie­tu­vai svar­būs spren­di­mai, ne­ga­ty­viai pa­vei­kę ša­lies pers­pek­ty­vą, yra pri­im­ti su­bjek­tams, su­si­ju­siems su Ru­si­ja, kurs­tant ati­tin­ka­mas nuo­tai­kas. Ne ma­žiau svar­bu, kad dėl to nu­ken­čia pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės or­ga­ni­za­ci­jos – jos pra­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mą, nes tam­pa su­nku at­skir­ti au­ten­tiš­ką ju­dė­ji­mą nuo ins­pi­ruo­to. Tą pa­tį ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie ži­niask­lai­dą, ku­ri pra­de­da pri­min­ti krei­vų veid­ro­džių ka­ra­lys­tę.

Svar­bu pa­brėž­ti, kad ski­ria­mo­ji li­ni­ja ei­na ti­krai ne tarp Lie­tu­vos tau­ti­nių gru­pių. Juo la­biau, jei kal­bė­si­me apie ki­ta­kal­bius gy­ven­to­jus, in­for­ma­ci­jos va­kuu­mą le­mia ne tik blo­ga jų va­lia, bet ir vals­ty­bės in­for­ma­ci­nės po­li­ti­kos spra­gos.

Mi­nė­tą­jį K. Gir­niaus ko­men­ta­rą pers­paus­di­no Lie­tu­vos ru­sų lai­kraš­tis „Li­tovs­kij kur­jer“, ša­lia Al­gir­do Pa­lec­kio ko­men­ta­ro ir ti­krais keiks­ma­žo­džiais ap­li­pin­to straips­nio, ku­ria­me vi­si, ma­nan­tys, jog Ru­si­ja tei­kia pa­gal­bą Ukrai­nos ry­tų su­ki­lė­liams, va­di­na­mi psi­chi­niais li­go­niais. Sa­vo­tiš­kai gar­bin­ga kai­my­nys­tė, ir K. Gir­nius ati­tin­ka­mai pa­gerb­tas – pri­sta­to­mas kaip „re­dak­ci­jos nuo­mo­ne, ge­riau­sias šiuo­lai­ki­nės Lie­tu­vos po­li­ti­kos apž­val­gi­nin­kas“.