Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Rusija ir „McDonald’s“
1999 metais paskelbtoje knygoje Thomas L. Friedmanas išdėstė Auksinių arkų teoriją, kuri skelbia, kad niekada tarp savęs nekariavo ir, matyt, niekada nekariaus valstybės, kuriose yra įsikūrę “McDonald’s” tinklai.
Teorija grindžiama naudos motyvu: valstybės, kuriose įsikūręs “McDonald’s”, yra pasiekusios tam tikrą gerovės lygį, kuris karo metu neišvengiamai smuktų. Vėliau T. L. Friedmanas paaiškino teoriją pridurdamas, kad tarptautinius tinklus, tokius kaip “McDonald’s”, turinčios valstybės yra integruotos į globalią ekonomikos sistemą, kuri teikia akivaizdžią ekonominę naudą, o karas šį pranašumą akimoju panaikintų. Teorijos autorius patikslino, kad šie motyvai, žinoma, nepanaikina karo tikimybės, tačiau byloja, kad tokių valstybių nuostoliai kare būtų itin dideli.
Sulaukėme laiko, kai Auksinių arkų teorija tapo paneigta: Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainą. Abi valstybės turi “McDonald’s” tinklus. Negana to, Rusija žengė simbolinį žingsnį – apkaltinusi higienos taisyklių pažeidimais uždarė 12 šalyje veikusių “McDonald’s” restoranų, tarp jų esantį Maskvos Puškino aikštėje – didžiausią pasaulyje, per parą aptarnaujantį 20 tūkst. lankytojų. Tiesa, Rusijoje iš viso veikia daugiau kaip 100 “McDonald’s” restoranų, tačiau simbolinė minėto žingsnio prasmė yra akivaizdi.
Dėl atviros agresijos, nukreiptos į kaimynę valstybę, Rusija patiria nuostolių, ateityje jie bus dar didesni. Net griežtesnės Europos Sąjungos (ES) sankcijos, nesvarbu, bus įvestos ar ne, neatliks tokio vaidmens, kaip pasikeitęs tarptautinio verslo požiūris. Vien šių metų pirmąjį pusmetį iš Rusijos „pabėgo“ 75 mlrd. JAV dolerių, rublio kursas smuko iki rekordinių žemumų, o ekonomikos augimas sustojo. Tačiau tai menki dalykai, palyginti su tuo, kas Rusijos laukia ateityje. Rusija nebegali tikėtis užsienio investicijų, sužlugdyta prekyba su svarbiausiais partneriais. Auksinių arkų teorija tikrai veikia – po metų kitų išryškės skausmingos Rusijos saviizoliacijos nuo Vakarų ekonomikos pasekmės.
Nepaisant vieno kito įspėjamo balso (visų pirma paminėtinas Edwardas Lucasas), ilgą laiką atrodė, kad Rusija priėmė pasaulyje vis labiau įsigalinčią mąstymo paradigmą, pagal kurią didžiausiu valstybių rūpesčiu tampa žmonių gerovė, o vyriausybės jos siekia skatindamos pažangą, modernizavimą ir atvirą rinką. Rusija gana nuosekliai vadovaujasi minėtais principais ir, be kita ko, pasiekė nemažų laimėjimų. Nuo 1999 metų, kai iškart po krizės premjeru tapo Vladimiras Putinas, Rusijos ekonomikos augimas viršijo net Kinijos pažangą, Rusija solidžiai dalyvavo Didžiojo aštuoneto (G8) veikloje, 2012 metais tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare, o šiųmetė Sočio olimpiada turėjo pasauliui pristatyti Rusiją kaip modernią didelių galimybių šalį.
Kas lėmė, kad Rusija, regis, taip staiga pakeitė savo elgesį? Galima kalbėti apie dvi svarbiausias priežastis. V. Putino režimas išnaudojo savo galimybes ir šalies laukė stagnacija. Rusijoje pragyvenimo lygis kilo, tačiau šalies ekonomiką iš esmės palaikė tik energetinių išteklių eksportas. Neturėdama ką daugiau eksportuoti, Rusija liko visiškai priklausoma nuo padėties energijos rinkose, o jos nieko gera nežada.
15 metų šaliai vadovaujantis V. Putinas jau per šią savo prezidentavimo kadenciją viršys Leonido Brežnevo valdymo rekordą. Jo postų rotaciją su Dmitrijumi Medvedevu daugelis rusų įvertino kaip įžūlią apgaulę. 2011 metų pabaigoje – 2012 metų pradžioje, prasidėjus V. Putino prezidento rinkimų procesui, Maskvą ir visą šalį sudrebino nuo 1990-ųjų nematyta protestų banga, kuri kartais darėsi panaši į spalvotąją revoliuciją. Per mitingus tekdavo suimti iki 400 žmonių. Nors įtampą išsklaidyti pavyko, tapo akivaizdu, kad jei viskas ir toliau taip klostysis, vėliausiai 2018 metais, baigiantis dar vienam prezidentiniam ciklui, V. Putino laukia nelinksmas likimas. Karas liko bene vienintelė išeitis autoritariniam prezidentui, garantuotas būdas užsitikrinti populiarumą ir sustiprinti savo valdžią, juolab kad karo veiksmingumą V. Putinas žino iš savo asmeninės patirties: 1999 metais įsitvirtinti valdžioje jam padėjo antrasis Čečėnijos karas.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ir į Rusijos visuomenę. Po tam tikrų blaškymųsi paaiškėjo, kad šalis nesugeba atsisveikinti su savo sovietine praeitimi. Visuomenė persmelkta nostalgijos, tad mėginimas restauruoti praeitį sulaukia didelio pritarimo. Įtakos plėtimas bet kokia kaina, kariniai išpuoliai patenka į praeities prikėlimo scenarijų.
O ką pasakys Rusijos žmonės, kai pajus, kad dėl karo smuko jų gyvenimo lygis? Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti ne T. L. Friedmano knygoje, o prisimenant sovietinę patirtį. Sovietinis žmogus gali iškęsti didžiausius nepriteklius, o jo nuomonė niekam nesvarbi. Rusija sparčiai žengia autoritarizmo keliu, ir dabar jau tas pat, kokie V. Putino reitingai, 80 ar 40 proc., nes tai nieko nepakeis. Kai kas tam tikras viltis sieja su Rusijos oligarchais, artimiausia V. Putino aplinka – esą galbūt jie prirems V. Putiną, kai skaudžiai savo kailiu pajus atsiribojimo nuo Vakarų pasekmes. Vis dėlto akivaizdu, kad oligarchai rems režimą, nes jis ir sudarė jiems sąlygas tokiems tapti, ką jau kalbėti apie tai, kad V. Putino režimo tiesiog nėra kuo pakeisti. Vienintelė bent šiek tiek reali opozicija – komunistai.
Rusijos patirtis akivaizdžiai parodė, kodėl demokratija yra pranašesnė už autoritarizmą. Autoritarinei Rusijos santvarkai stiprėjant visa šalis, net visa Europa tapo vieno žmogaus įkaitu. Rusijos veiksmų prognozuoti neįmanoma, nes jie visiškai priklauso nuo to, kas šaus į galvą V. Putinui, o istorinė patirtis liudija, kad neribotos galios dažnai išryškina liguistas lyderio psichikos tendencijas.
« Ar Rusijos propaganda turi įtakos
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!