Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Pa­žvel­ki­me, ką at­sklei­dė pir­ma­sis pre­zi­den­to rin­ki­mų tu­ras. Pir­ma, pa­si­bai­gė Ar­tū­ro Zuo­ko era. Il­gą lai­ką pers­pek­ty­viu lai­ky­tas po­li­ti­kas ir vie­šų­jų ry­šių ge­ni­jus pa­ty­rė pra­lai­mė­ji­mą, po ku­rio var­gu ar ka­da at­si­gaus. Iš­kal­bos ke­rai iš­blė­so, ke­lio­nė per įvai­rias par­ti­jas ga­li kel­ti tik šyp­se­ną, o sa­vos ko­man­dos su­lip­dy­ti nie­kaip ne­pa­vyks­ta.

An­tra, par­ti­jų vyk­do­ma rin­ki­mų kam­pa­ni­ja yra veiks­min­ga. Zig­man­tas Bal­čy­tis, nors nė­ra po­li­ti­kos nau­jo­kas, iki šių rin­ki­mų ti­krai ne­prik­lau­sė ži­no­mų ir po­pu­lia­rių po­li­ti­kų gru­pei, to­dėl jo pa­te­ki­mas į an­trą­jį tu­rą iš es­mės yra par­ti­jos nuo­pel­nas. Tam ti­kra da­li­mi tai tin­ka ir Ar­tū­rui Pa­ulaus­kui (pa­vyz­džiui, Kė­dai­nių ra­jo­ne jis ga­vo re­kor­di­nius sau 26 proc. bal­sų), nors par­ti­jos par­ama jam bu­vo kiek men­kes­nė.

Tre­čia, at­sisk­lei­dė Val­de­ma­ro To­ma­ševs­kio dvi­vei­dys­tė. Iki šiol Var­šu­va jį lai­kė lyg ir sa­vu, ta­čiau ga­lu­ti­nai pa­aiš­kė­jo, kad tai į Krem­lių orien­tuo­tas po­li­ti­kas. Įdo­mu, kaip il­gai jam sek­sis žais­ti dvi­gu­bą žai­di­mą ir mė­gau­tis par­ama net iš dvie­jų sos­ti­nių?

Ket­vir­ta, per pir­muo­sius rin­ki­mus, ku­riuo­se da­ly­va­vo Da­lia Gry­baus­kai­tė, ji su­rin­ko ir va­di­na­muo­sius pro­tes­to bal­sus, ta­čiau kaip pen­ke­rius me­tus bu­vu­si val­džio­je po­li­ti­kė, ži­no­ma, šį kar­tą ne­ga­lė­jo jų ti­kė­tis. Jie ati­te­ko Nag­liui Pu­tei­kiui. 9,3 proc. rin­kė­jų bal­sų – ne­blo­gas šio kan­di­da­to pa­si­ro­dy­mas. 2008 me­tų Sei­mo rin­ki­muo­se Tau­tos pri­si­kė­li­mo par­ti­ja ga­vo 15 proc. rin­kė­jų bal­sų, 2012 me­tais “Drą­sos ke­lias” – 8 pro­cen­tus. Tai­gi pro­tes­to bal­sų kie­kis svy­ruo­ja šia­me in­ter­va­le.

Penk­ta, rin­kė­jų ak­ty­vu­mas ne­bu­vo men­kas, nors daž­nai skam­bė­jo skun­dai dėl prės­kos rin­ki­mų kam­pa­ni­jos. Rin­ki­mų kam­pa­ni­ja iš tie­sų ne­bu­vo nei ryš­ki, nei in­tri­guo­jan­ti, ta­čiau var­gu ar dėl to rei­kia la­bai liū­dė­ti. Toks at­ok­vė­pis Lie­tu­vai nė­ra blo­gas da­ly­kas, o san­ty­ki­nis ra­mu­mas ne­ma­ža da­li­mi bu­vo nu­lem­tas ob­jek­ty­vių veiks­nių.

Da­lis kan­di­da­tų ne­tu­rė­jo rin­ki­mų prog­ra­mos ar­ba jo­je ap­si­ri­bo­jo bend­rais tei­gi­niais, ta­čiau to­kia pa­dė­tis ne­men­ka da­li­mi užp­rog­ra­muo­ta po­li­ti­nė­je sis­te­mo­je. Kons­ti­tu­ci­niai Lie­tu­vos pre­zi­den­to įga­lio­ji­mai ga­na men­ki. Yra ne­daug spren­di­mų, ku­riuos pre­zi­den­tas ga­li pri­im­ti vie­nas, ne­da­ly­vau­jant ki­toms ins­ti­tu­ci­joms. Se­niai pa­ste­bė­ta, kad esa­ma ne­ati­ti­ki­mo tarp ne­di­de­lių pre­zi­den­to ga­lių ir tos reikš­mės, ku­rią pre­zi­den­to ins­ti­tu­ci­jai su­tei­kia tie­sio­gi­niais rin­ki­mais gau­tas man­da­tas. Tad tur­būt la­biau ste­bin­tų ne re­zer­vuo­tas ir api­bend­rin­tas kan­di­da­tų kal­bė­ji­mas, o žars­to­mi kon­kre­tūs pa­ža­dai ir įsi­pa­rei­go­ji­mai, ku­rie dar la­biau su­ža­di­na ir taip jau ne vi­sai pa­grįs­tus rin­kė­jų lū­kes­čius.

Rin­ki­mų kam­pa­ni­jos aš­tru­mą su­švel­ni­na na­rys­tė ES. De­šimt­me­čio ES pa­mi­nė­ji­mas net gal kiek ne­ti­kė­tai at­sklei­dė di­de­lį vi­suo­me­nės kon­sen­su­są šiuo klau­si­mu. Na­tū­ra­lu, kad Eu­ro­pos po­li­ti­kos dar­bot­var­kė tie­sio­giai ir ne­tie­sio­giai vei­kia Lie­tu­vos po­li­ti­ką, su­tei­kia jai sta­bi­lu­mo. Lie­tu­va da­bar ne­spren­džia klau­si­mo „ar­ba – ar­ba“, „bū­ti ar ne­bū­ti“, tad na­tū­ra­lu, kad po­li­ti­nė­je ko­vo­je aš­trių klau­si­mų li­ko ma­žiau.

Klau­san­tis kai ku­rių ko­men­ta­to­rių at­ro­do, kad jie ge­riau iš­ma­no JAV po­li­ti­nę sis­te­mą, o ne Lie­tu­vos. Pa­tei­kia­mas JAV pa­vyz­dys, ku­riuo siū­lo­ma sek­ti ir Lie­tu­vai, kad pre­zi­den­to rin­ki­mų kam­pa­ni­ja vyk­tų tre­jus me­tus su dau­ge­liu eta­pų ir iš­anks­ti­nių bal­sa­vi­mų. Ta­čiau juk JAV pre­zi­den­tas kar­tu yra ir vy­riau­sy­bės va­do­vas, tu­rin­tis di­džiu­lius įga­lio­ji­mus, o ko­pi­juo­ti vien rin­ki­mų kam­pa­ni­jos po­bū­dį bū­tų gry­nas ne­su­sip­ra­ti­mas.

Te­le­vi­zi­jos am­žiu­je ne­ga­li­me gy­ven­ti be in­tri­gos, nuo­la­ti­nio ne­rvų kir­bi­ni­mo, be vis ryš­kes­nių spal­vų, vis siau­tu­lin­ges­nių emo­ci­jų. Vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tai ir ži­niask­lai­dos apž­val­gi­nin­kai pa­smer­kė pre­zi­den­to rin­ki­mų kam­pa­ni­ją: ko­dėl ne­bu­vo šou? Kaip kan­di­da­tai drį­so ati­mti iš pub­li­kos šį ma­lo­nu­mą?

Ta­čiau rei­kė­tų įver­tin­ti tai, kad šou ne­men­kai kai­nuo­ja. Ir tie­sio­gi­ne, ir per­kel­ti­ne pra­sme. Mies­tas, apk­li­juo­tas rin­ki­mų pla­ka­tais, at­ro­do gra­žiai, ta­čiau po sa­vai­tės iš jų lie­ka drais­ka­lai bei šiukš­lės. Ke­le­tą me­tų Lie­tu­va se­kė kva­pą gniau­žian­tį vio­le­ti­nį šou, ta­čiau ga­lų ga­le ar daug žmo­nių jis pa­da­rė lai­min­gų?

Jei yra ko­va, ne­iš­ven­gia­mai vie­ni lai­mi, o ki­ti pa­ti­ria pra­lai­mė­ji­mą. Kai kam tur­būt no­rė­tų­si, kad pa­si­bai­gus rin­ki­mams da­lis žmo­nių trium­fuo­da­mi iš­bėg­tų į gat­ves, šau­dy­tų sa­liu­tai, o ki­ti skęs­tų ne­vil­ty­je ir kris­tų vei­du į sa­ma­nas. Ži­no­ma, vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tams ir žur­na­lis­tams tai bū­tų nau­din­ga – jie ga­lė­tų vi­sa tai pro­fe­sio­na­liai įver­tin­ti ir gal­būt net už­dirb­ti pa­pil­do­mų pi­ni­gų. Ta­čiau ka­žin ar tai iš ti­krų­jų toks jau gė­ris vals­ty­bei.

Ar­ši rin­ki­mų ko­va yra įdo­mi, ta­čiau su­ku­ria ne­sta­bi­lu­mo jaus­mą, be to, ky­la pa­vo­jus, kad bus pri­im­ti po­pu­lis­ti­niai spren­di­mai, švais­to­mos vals­ty­bės lė­šos. Taip bu­vo, pa­vyz­džiui, prieš 2008 me­tų Sei­mo rin­ki­mus, kai vals­ty­bei bu­vo pri­mes­ti di­džiu­liai įsi­pa­rei­go­ji­mai ne­pai­sant “Sod­ro­je” at­si­vė­ru­sios mi­li­jar­di­nės sky­lės. To pa­sek­mes jau­čia­me iki šiol.

Vis ky­la dis­ku­si­jų dėl rin­ki­mų kam­pa­ni­jos fi­nan­sa­vi­mo ap­ri­bo­ji­mų tiek pri­trau­kiant au­kų, tiek nu­sta­tant vir­šu­ti­nę ri­bą iš­lai­doms. Su­pran­ta­ma, dėl pa­ja­mų ir iš­lai­dų ri­bo­ji­mo rin­ki­mų kam­pa­ni­ja ne­ten­ka da­lies spal­vų. Ta­čiau stam­bes­nės au­kos ka­žin ar siū­lo­mos tik dėl gra­žios idė­jos – daž­nai už to­kias au­kas po­li­ti­kai vie­naip ar ki­taip tu­ri ati­dirb­ti. Iš­vis pi­ni­gai po­li­ti­ko­je – sli­dus da­ly­kas. Pri­si­min­ki­me, kad Val­das Adam­kus 2003 me­tais pra­lai­mė­jo rin­ki­mus lik­da­mas su di­džiu­le sko­la, ku­ri vė­liau bu­vo pa­deng­ta ne­skaid­riai, pa­lie­kant di­džiu­lę dė­mę po­li­ti­ko biog­ra­fi­jo­je. Bū­tų ge­riau, kad to­kia ar pa­na­ši is­to­ri­ja nie­ka­da ne­pa­si­kar­to­tų.

Dis­ku­si­jas dėl fi­nan­sa­vi­mo ri­bo­ji­mo daž­niau­siai ins­pi­ruo­ja vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tai ar­ba žur­na­lis­tai, ku­rie rin­ki­mus, gal ir pa­tys to ne­jaus­da­mi, pra­de­da ver­tin­ti val­džios pa­ėmi­mo tech­no­lo­gi­jų po­žiū­riu: rei­kia pa­trauk­ti žmo­nių dė­me­sį, pa­tai­ky­ti į jų emo­ci­jas, įkal­ti jiems į gal­vą vie­ną ar ki­tą šū­kį. Ta­čiau vie­nas ar ki­tas sėk­min­gai „iš­suk­tas“ šū­kis ne­reiš­kia, kad ati­tin­ka­mas kan­di­da­tas iš ti­krų­jų ge­riau­siai pa­si­ren­gęs tu­rė­ti pos­tą. Ka­dai­se per sa­vo rin­ki­mų kam­pa­ni­ją Ro­lan­das Pa­ksas nu­si­leis­da­vo sraig­tas­par­niu iš dan­gaus, or­ga­ni­zuo­da­vo gran­dio­zi­nius kon­cer­tus bei fa­ke­lų ei­ty­nes, ta­čiau ar yra mie­la tai pri­si­min­ti?

JAV lai­ko­ma, kad di­de­lis kie­kis su­rink­tų au­kų ir sėk­min­ga rin­ki­mų kam­pa­ni­ja liu­di­ja ge­rą kan­di­da­to pa­si­ren­gi­mą ir jo va­dy­bi­nius su­ge­bė­ji­mus, ta­čiau vi­sai ne­bū­ti­na tai tie­sio­giai pri­tai­ky­ti Lie­tu­vo­je.

V.Adam­kus ir D.Gry­baus­kai­tė pre­zi­den­tais ta­po kiek pa­na­šiu bū­du. Grei­čiau­siai iš pra­džių jie ir ne­sva­jo­jo apie pre­zi­den­to pos­tą. Ta­čiau at­si­ti­ko taip, kad dau­ge­lis žmo­nių įžvel­gė juos tu­rint pre­zi­den­to po­ten­cia­lą ir ėmė kvies­ti da­ly­vau­ti rin­ki­muo­se. Žen­giant pir­mą žings­nį pre­zi­den­to pos­to link šiems kan­di­da­tams ne­rei­kė­jo ypa­tin­gų pa­stan­gų ar tech­no­lo­gi­jų. Šis ke­lias ne toks triukš­min­gas ir ryš­kus, ta­čiau yra vi­sai ne­blo­gas de­mo­kra­ti­jos pa­vyz­dys.

Euroskeptikai – išvien su V. Putinu »