Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Kaip atremti šliaužiančią agresiją?
Mažai tikėtina, kad Rusija artimiausiu metu nukreips savo agresiją į Baltijos valstybes. Kita vertus, pastarosiomis savaitėmis net tie, kurie nepasižymi didele fantazija, bent kai kuriomis akimirkomis, matyt, pajuto ledinį karo nuojautos gūsį, jo galimybės realumą.
Situacija verčia susimąstyti, kuo gynybos požiūriu stipri ir kuo silpna mūsų valstybė.
Visų pirma imta vertinti kariuomenės pajėgumą. Dar kartą susizgribta, kad kariuomenė finansuojama nepakankamai – gynybai neskiriama 2 proc. BVP, kaip yra įsipareigota. Partijos atnaujino susitarimą pamažu didinti kariuomenės finansavimą.
Skirsime 2 proc. BVP ir galėsime jaustis saugūs? Toli gražu ne. Kariuomenės stiprinimas – labai svarbus dalykas, tačiau tai tik vienas gynybos veiksnių.
Įvykiai Ukrainoje atskleidė, kad agresijos pobūdis keičiasi. Gali atsitikti taip, kad turėsime gerai parengtą kariuomenę, tačiau lemiamą akimirką ji nežinos, nei su kuo, nei kaip kariauti. Kryme veikė „žalieji žmogeliukai“. Prieš tokio pobūdžio antpuolį aviacija, „raketinis skydas“, tankai ir pabūklai būtų bejėgiai.
Kadaise net Hitleris, laužantis visas civilizuoto pasaulio taisykles, karą vis dėlto paskelbdavo oficialiai. Ginkluotų žmonių be skiriamųjų ženklų antpuolis – tai terorizmas, ir keista, kad pasaulis šito akibrokšto neįvardija tikruoju vardu. Terorizmas todėl ir yra pavojingas, jog neįmanoma numatyti nei jo laiko, nei vietos, nei pobūdžio, o tai, kad jis gali būti valstybinis, jį daro dar pavojingesnį. Ukrainos įvykių kontekste informacinis karas yra integrali ir itin reikšminga agresijos dalis. Vienu metu vykdomos įvairaus pobūdžio atakos gali lemti, kad agresiją bus sunku ne tik atremti, bet ir įvardyti.
Ar padėtis, kai negalima prognozuoti agresijos pobūdžio, yra beviltiška? Tikrai ne. Atvirame mūšyje pergalę lemia jėgų santykis ir generolų gabumai, o „minkštosios“, šliaužiančios agresijos sėkmė priklauso nuo aplinkos, kurioje ji vykdoma – tai yra lemiamas veiksnys čia gali būti visuomenės nusiteikimas, jos atsparumas. Juolab kad šiuolaikinės technologijos suteikia galimybių kur kas daugiau veikti bet kuriam žmogui.
Nejaugi užmiršome Sąjūdžio patirtį? Sąjūdžio laikais Lietuvoje buvo dislokuota 35 tūkst. sovietinių karių. Kartu buvo vykdoma šliaužianti agresija, kai kuo primenanti dabartinius įvykius Ukrainoje: kartu su stipriu informaciniu spaudimu buvo įvesta ekonominė blokada, puldinėjamos Lietuvos muitinės, užimami pastatai, kuriamos alternatyvios struktūros, pavyzdžiui, prokuratūra. Visi šie veiksmai nebuvo efektingi ir nepasiekė tikslų, nes nesugebėjo pažeisti Lietuvos žmonių vienybės, jų sąmoningumo.
Juo labiau keistas kai kurių piliečių požiūris, kad dabar mūsų saugumas turėtų išimtinai priklausyti nuo kariuomenės. Vienas iškilus apžvalgininkas neseniai į miltus sumalė prezidentę, kuri per metinį pranešimą paragino žurnalistus atsakingiau ir pilietiškiau žvelgti į savo veiklą. Esą žurnalistai nieko neprivalo vykdyti, ir jokių panašių raginimų jiems nereikia. Prezidentė, užuot tauškusi niekus, tegul pasirūpina esminiu dalyku – kad kariuomenės biudžetui byrėtų 2 proc. BVP.
Jeigu daugelio Lietuvos žmonių požiūris būtų toks kaip šio apžvalgininko, tvirtai būtų galima pasakyti, kad neverta švaistyti lėšų ir tiems 2 proc. BVP. Jei žurnalistai „nieko neprivalo“, jei kiti visuomenės nariai nejaučia jokių įsipareigojimų, tikėtis, kad valstybę apgins generolai, net ir disponuojantys gerai aprūpinta kariuomene, yra nerimta.
Vakaruose, į kuriuos, atrodo, lygiuojamės, save gerbiančios įmonės veiklą matuoja ne tik uždirbtu pelnu, bet ir nauda, kurią jos duoda visuomenei. Socialinė misija svarbi ne tik reputacijai – prisidėdamos prie visuomenės stabilumo ir gerovės įmonės užsitikrina ir savo pačių perspektyvą. Ką jau kalbėti apie žiniasklaidos priemones, kurių veikla neatsiejama nuo vertybinio pagrindo.
Kai kurios Lietuvos žiniasklaidos priemonės savo reikšmingesnę misiją prisimena tik tada, kai prabyla apie žiniasklaidai taikytinas mokesčių lengvatas. Nevengia jų paminėti ir kai kurie apžvalgininkai, net laikantys save liberalių pažiūrų. Tačiau kodėl valstybė turėtų taikyti lengvatas, jei žiniasklaidos priemonė nejaučia jokių įsipareigojimų visuomenei ir vaikosi vien pelno?
Valstybės saugumo departamento ataskaitose ir kitose analizėse atkreipiamas dėmesys į Rusijos vykdomą informacinę politiką, kurios įtaka juntama ir Lietuvoje. Informacines diversijas reikia sekti ir jas apriboti, tačiau problemos, kurios kamuoja Lietuvos informacinę erdvę, yra kur kas didesnės. Filosofas Arvydas Šliogeris kadaise yra pasakęs, kad kai kurios Lietuvos žiniasklaidos priemonės, nepaliaujamai pildamos purvą, padaro daugiau žalos nei penkios KGB organizacijos. Išties šalia žiniasklaidos priemonių, kurios laikosi griežtų profesinių standartų, pernelyg daug yra tokių, kurios stengiasi išsiskirti isteriniu tonu, nevengia iškraipyti faktų ir yra atviros bet kokiems sandėriams.
« Ar bus atkurta SSRS
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!