Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Piliulė nuo korupcijos nuryta
„Spinter tyrimų“ gegužės 19–26 dienomis atlikto tyrimo duomenimis, už Liberalų sąjūdį balsuotų 6,6 proc. rinkėjų. Balandžio mėnesį pasitikėjimas liberalais buvo kur kas didesnis ir siekė 15,5 procento.
Tokio kritimo priežastis akivaizdi – gegužės 12 dieną Specialiųjų tyrimų tarnyba pranešė tirianti įtarimus, kad Liberalų sąjūdžio lyderiui Eligijui Masiuliui koncerno „MG Baltic“ atstovai perdavė apie 100 tūkst. eurų kyšį.
Toks pasitikėjimo kritimas yra natūralus. Ko daugiau esant tokiai situacijai tikėtis? Nebūtų čia apie ką kalbėti, jei neprisimintume tokios aplinkybės: dvi valdančiosios koalicijos partneres – Darbo partiją bei „Tvarką ir teisingumą“ įvairūs įtarimai dėl korupcijos persekioja jau ne vienus metus, bet iš esmės, neskaitant laikinų reitingų kreivės krūptelėjimų, jie nesugebėjo pajudinti rinkėjų pasitikėjimo šiomis partijomis. Ir ne tik įtarimai. Nieko nepakeitė net ir teismo priimti sprendimai, patvirtinantys padarytą nusikaltimą. Tai tik labiau išryškina kilusio liberalų skandalo dramatizmą: galimos korupcijos faktai nuvylė principingesnį, išrankesnį rinkėją, kuris norėjo tikėti, kad skaidri politika vis dėlto galima. Neatmestina tikimybė, kad Seimo rinkimuose liberalams bus sunku įveikti 5 proc. balsų barjerą. Liūdna konstatuoti, bet šis skandalas turės rimtų pasekmių rinkėjų pasitikėjimui visa Lietuvos politine sistema, jau nekalbant apie tai, kad jis, bent jau laikinai, iš politinės kovos pašalindamas svarbiausią dešiniąją partiją, beveik panaikino politinę kairės ir dešinės konkurenciją artėjančiuose Seimo rinkimuose.
Šis komentaras pasirodo kaip tik tą dieną, kai Seime numatytas prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad tokiuose pranešimuose kasmet viena svarbiausių būdavo korupcijos tema ir, nepaisant jų oficialumo ir tam tikro iškilmingumo, D. Grybauskaitė žodžių į vatą nebuvo linkusi vynioti. Pavyzdžiui, 2013 metais prezidentė pasidžiaugė, kad kovojant su korupcija neliečiamųjų neliko, tikrinami visi be išlygų įtartini sandoriai. 2014-aisiais kalbėta apie tai, kad būtina pažaboti energetikos oligarchų apetitą, ir minėtas „buvęs rubikoninis ikoras“, kuris tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį, o 2015 metais raginta kovoti su korupcija kiekviename žingsnyje ir bendromis jėgomis traukti valstybę iš korupcijos pelkės.
Teisingų minčių savo pranešimuose dėstydavo ir prezidentas Valdas Adamkus. Bėda, kad tos mintys likdavo popieriuje. Akivaizdu, kad D. Grybauskaitė kovą su korupcija laiko savo prioritetu ir šioje srityje iš tikrųjų imamasi rimtų žingsnių. Prezidentės iniciatyva arba jai remiant pradėta ne viena antikorupcinė iniciatyva. Jai pasiūlius priimtas ir įstatymas, draudžiantis juridiniams asmenims finansuoti politines partijas. Atrodo, jog prezidentu būnant V. Adamkui teisėsaugos institucijos vis žvalgėsi į viršų ir nebuvo tikros, kiek toli gali eiti, tačiau dabar šalyje sukurta tokia atmosfera, kad neliko privilegijuotųjų kastų, kurioms nebūtų taikomi įstatymai. Žinoma, galima sakyti, kad kas nors padaryta nepakankamai ir ne taip, kaip reikia, tačiau bendrą kryptį ir pažangą paneigti būtų sunku.
2012 metais, iškart pasibaigus Seimo rinkimams, D. Grybauskaitė priešinosi Darbo partijos dalyvavimui valdančiojoje koalicijoje pareikšdama, kad partija, kuri yra teisiamųjų suole, neturėtų dalyvauti formuojant Vyriausybę. Neką daugiau palankumo iš prezidentės paprastai sulaukdavo ir „Tvarka ir teisingumas“. O socialdemokratai? Prezidentės jie tiesiog nurašyti. Prisimenate – „iš šitos Vyriausybės jau nieko negalima tikėtis“? Tuo metu Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir Liberalų sąjūdis visada buvo politinė prezidentės atrama. Akivaizdu, kad jei dabartinė koalicija vėl laimės Seimo rinkimus, prezidentei teks kentėti dar ne vienus metus iki savos kadencijos pabaigos. Vis dėlto skaudus teisėsaugos institucijų smūgis visų pirma buvo nukreiptas į artimiausius prezidentės šalininkus, o tai nebūtų įmanoma, jei šie veiksmai nors ir pačiu minkščiausiu būdu būtų vairuojami politinės konjunktūros.
Šis įvykis – nepaprastai karti piliulė, kuri, tikėkimės, padės Lietuvos politinei sistemai apsivalyti, jeigu… Jeigu iš tikrųjų įvykiai turės logišką baigtį. Be teismo nuosprendžio iki šiol pasibaigė ne viena skambiai prasidėjusi byla prieš Lietuvos politikus. Užtenka prisiminti 2004 metų įvykius, kai trys Seimo nariai buvo įtariami gavę dideles pinigų sumas iš „Rubikon“. Buvo ir slapti pokalbių įrašai, ir žymės buhalterijoje, tačiau visi kaltinimai subliūško, politikai buvo reabilituoti. Apygardos teismas išteisino buvusį Seimo narį Vitą Matuzą garsioje kyšininkavimo byloje. Tai ne vieninteliai atvejai. Jei bylos subliūkšta, lieka ir abejonių, ar teisėsaugos struktūrų mesti kaltinimai apskritai buvo pagrįsti. Žinoma, rasti grynieji pinigai E. Masiulio bute – rimtas įkaltis, bet reikia nepamiršti ir to, kad paties E. Masiulio versijos dar neišgirdome. Štai dėl įtarimų korupcija nuo pareigų nušalintas Talino meras, pagrindinės Estijos opozicinės Centro partijos lyderis Edgaras Savisaaras. Jo bute neseniai taip pat aptikta grynųjų, aiškina, kad pinigus jis kaupė kojos, kurios neseniai neteko, protezui. Gal ir buvęs Liberalų sąjūdžio lyderis pasakys ką nors įdomesnio. Juolab kad, nepaisant sensacingų pareiškimų apie esą nutekėjusią informaciją, atskleidžiančią, kodėl kyšis politikui buvo duotas, motyvai lieka neaiškūs. Tai, kad 106 tūkst. eurų kyšis buvo duotas dėl Jono Basanavičiaus paminklo statybos vietos, dėl greitųjų kreditų bendrovių, kurių veikloje įpainiotas koncernas išvis nedalyvauja, ar dėl Utenos plento, kurio rekonstrukcija nepaskelbta ir neaišku, kada bus paskelbta – versijos, besiribojančios su absurdu. Todėl klausimų šioje byloje kol kas daugiau nei atsakymų.
« Nemokamų pietų nebūna
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!