Piliulė nuo korupcijos nuryta

„Spinter tyrimų“ gegužės 19–26 dienomis atlikto tyrimo duomenimis, už Liberalų sąjūdį balsuotų 6,6 proc. rinkėjų. Balandžio mėnesį pasitikėjimas liberalais buvo kur kas didesnis ir siekė 15,5 procento.

To­kio kri­ti­mo prie­žas­tis aki­vaiz­di – ge­gu­žės 12 die­ną Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­ba pra­ne­šė ti­rian­ti įta­ri­mus, kad Li­be­ra­lų są­jū­džio ly­de­riui Eli­gi­jui Ma­siu­liui kon­cer­no „MG Bal­tic“ at­sto­vai per­da­vė apie 100 tūkst. eu­rų ky­šį.

Toks pa­si­ti­kė­ji­mo kri­ti­mas yra na­tū­ra­lus. Ko dau­giau esant to­kiai si­tua­ci­jai ti­kė­tis? Ne­bū­tų čia apie ką kal­bė­ti, jei ne­pri­si­min­tu­me to­kios ap­lin­ky­bės: dvi val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos par­tne­res – Dar­bo par­ti­ją bei „Tvar­ką ir tei­sin­gu­mą“ įvai­rūs įta­ri­mai dėl ko­rup­ci­jos per­se­kio­ja jau ne vie­nus me­tus, bet iš es­mės, ne­skai­tant lai­ki­nų rei­tin­gų krei­vės krūp­te­lė­ji­mų, jie ne­su­ge­bė­jo pa­ju­din­ti rin­kė­jų pa­si­ti­kė­ji­mo šio­mis par­ti­jo­mis. Ir ne tik įta­ri­mai. Nie­ko ne­pa­kei­tė net ir teis­mo pri­im­ti spren­di­mai, pa­tvir­ti­nan­tys pa­da­ry­tą nu­si­kal­ti­mą. Tai tik la­biau iš­ryš­ki­na ki­lu­sio li­be­ra­lų skan­da­lo dra­ma­tiz­mą: ga­li­mos ko­rup­ci­jos fak­tai nu­vy­lė pri­nci­pin­ges­nį, iš­ran­kes­nį rin­kė­ją, ku­ris no­rė­jo ti­kė­ti, kad skaid­ri po­li­ti­ka vis dėl­to ga­li­ma. Ne­at­mes­ti­na ti­ki­my­bė, kad Sei­mo rin­ki­muo­se li­be­ra­lams bus su­nku įveik­ti 5 proc. bal­sų bar­je­rą. Liūd­na kons­ta­tuo­ti, bet šis skan­da­las tu­rės rim­tų pa­sek­mių rin­kė­jų pa­si­ti­kė­ji­mui vi­sa Lie­tu­vos po­li­ti­ne sis­te­ma, jau ne­kal­bant apie tai, kad jis, bent jau lai­ki­nai, iš po­li­ti­nės ko­vos pa­ša­lin­da­mas svar­biau­sią de­ši­nią­ją par­ti­ją, be­veik pa­nai­ki­no po­li­ti­nę kai­rės ir de­ši­nės kon­ku­ren­ci­ją ar­tė­jan­čiuo­se Sei­mo rin­ki­muo­se.

Šis ko­men­ta­ras pa­si­ro­do kaip tik tą die­ną, kai Sei­me nu­ma­ty­tas pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės me­ti­nis pra­ne­ši­mas. Ver­ta at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad to­kiuo­se pra­ne­ši­muo­se kas­met vie­na svar­biau­sių bū­da­vo ko­rup­ci­jos te­ma ir, ne­pai­sant jų ofi­cia­lu­mo ir tam ti­kro iš­kil­min­gu­mo, D. Gry­baus­kai­tė žo­džių į va­tą ne­bu­vo lin­ku­si vy­nio­ti. Pa­vyz­džiui, 2013 me­tais pre­zi­den­tė pa­si­džiau­gė, kad ko­vo­jant su ko­rup­ci­ja ne­lie­čia­mų­jų ne­li­ko, ti­kri­na­mi vi­si be iš­ly­gų įtar­ti­ni san­do­riai. 2014-ai­siais kal­bė­ta apie tai, kad bū­ti­na pa­ža­bo­ti ener­ge­ti­kos oli­gar­chų ape­ti­tą, ir mi­nė­tas „bu­vęs ru­bi­ko­ni­nis iko­ras“, ku­ris ta­po gro­buo­ni­mi, už­val­džiu­siu sa­vi­val­dy­bių ko­mu­na­li­nį ūkį, o 2015 me­tais ra­gin­ta ko­vo­ti su ko­rup­ci­ja kiek­vie­na­me žings­ny­je ir bend­ro­mis jė­go­mis trauk­ti vals­ty­bę iš ko­rup­ci­jos pel­kės.

Tei­sin­gų min­čių sa­vo pra­ne­ši­muo­se dės­ty­da­vo ir pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus. Bė­da, kad tos min­tys lik­da­vo po­pie­riu­je. Aki­vaiz­du, kad D. Gry­baus­kai­tė ko­vą su ko­rup­ci­ja lai­ko sa­vo pri­ori­te­tu ir šio­je sri­ty­je iš ti­krų­jų im­ama­si rim­tų žings­nių. Pre­zi­den­tės ini­cia­ty­va ar­ba jai re­miant pra­dė­ta ne vie­na an­ti­ko­rup­ci­nė ini­cia­ty­va. Jai pa­siū­lius pri­im­tas ir įsta­ty­mas, drau­džian­tis ju­ri­di­niams as­me­nims fi­nan­suo­ti po­li­ti­nes par­ti­jas. At­ro­do, jog pre­zi­den­tu bū­nant V. Adam­kui tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos vis žval­gė­si į vir­šų ir ne­bu­vo ti­kros, kiek to­li ga­li ei­ti, ta­čiau da­bar ša­ly­je su­kur­ta to­kia at­mos­fe­ra, kad ne­li­ko pri­vi­le­gi­juo­tų­jų kas­tų, ku­rioms ne­bū­tų tai­ko­mi įsta­ty­mai. Ži­no­ma, ga­li­ma sa­ky­ti, kad kas nors pa­da­ry­ta ne­pa­kan­ka­mai ir ne taip, kaip rei­kia, ta­čiau bend­rą kryp­tį ir pa­žan­gą pa­neig­ti bū­tų su­nku.

2012 me­tais, iš­kart pa­si­bai­gus Sei­mo rin­ki­mams, D. Gry­baus­kai­tė prieš­ino­si Dar­bo par­ti­jos da­ly­va­vi­mui val­dan­čio­jo­je koa­li­ci­jo­je par­eikš­da­ma, kad par­ti­ja, ku­ri yra tei­sia­mų­jų suo­le, ne­tu­rė­tų da­ly­vau­ti for­muo­jant Vy­riau­sy­bę. Ne­ką dau­giau pa­lan­ku­mo iš pre­zi­den­tės pa­pras­tai su­lauk­da­vo ir „Tvar­ka ir tei­sin­gu­mas“. O so­cial­de­mo­kra­tai? Pre­zi­den­tės jie tie­siog nu­ra­šy­ti. Pri­si­me­na­te – „iš ši­tos Vy­riau­sy­bės jau nie­ko ne­ga­li­ma ti­kė­tis“? Tuo me­tu Tė­vy­nės są­jun­ga-Lie­tu­vos krikš­čio­nys de­mo­kra­tai ir Li­be­ra­lų są­jū­dis vi­sa­da bu­vo po­li­ti­nė pre­zi­den­tės at­ra­ma. Aki­vaiz­du, kad jei da­bar­ti­nė koa­li­ci­ja vėl lai­mės Sei­mo rin­ki­mus, pre­zi­den­tei teks ken­tė­ti dar ne vie­nus me­tus iki sa­vos ka­den­ci­jos pa­bai­gos. Vis dėl­to skau­dus tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų smū­gis vi­sų pir­ma bu­vo nu­kreip­tas į ar­ti­miau­sius pre­zi­den­tės ša­li­nin­kus, o tai ne­bū­tų įma­no­ma, jei šie veiks­mai nors ir pa­čiu minkš­čiau­siu bū­du bū­tų vai­ruo­ja­mi po­li­ti­nės kon­junk­tū­ros.

Šis įvy­kis – ne­pap­ras­tai kar­ti pi­liu­lė, ku­ri, ti­kė­ki­mės, pa­dės Lie­tu­vos po­li­ti­nei sis­te­mai ap­si­va­ly­ti, jei­gu… Jei­gu iš ti­krų­jų įvy­kiai tu­rės lo­giš­ką baig­tį. Be teis­mo nuo­spren­džio iki šiol pa­si­bai­gė ne vie­na skam­biai pra­si­dė­ju­si by­la prieš Lie­tu­vos po­li­ti­kus. Už­ten­ka pri­si­min­ti 2004 me­tų įvy­kius, kai trys Sei­mo na­riai bu­vo įta­ria­mi ga­vę di­de­les pi­ni­gų su­mas iš „Ru­bi­kon“. Bu­vo ir slap­ti po­kal­bių įra­šai, ir žy­mės bu­hal­te­ri­jo­je, ta­čiau vi­si kal­ti­ni­mai su­bliūš­ko, po­li­ti­kai bu­vo rea­bi­li­tuo­ti. Apy­gar­dos teis­mas iš­tei­si­no bu­vu­sį Sei­mo na­rį Vi­tą Ma­tu­zą gar­sio­je ky­ši­nin­ka­vi­mo by­lo­je. Tai ne vie­nin­te­liai at­ve­jai. Jei by­los su­bliūkš­ta, lie­ka ir abe­jo­nių, ar tei­sė­sau­gos struk­tū­rų mes­ti kal­ti­ni­mai aps­kri­tai bu­vo pa­grįs­ti. Ži­no­ma, ras­ti gry­nie­ji pi­ni­gai E. Ma­siu­lio bu­te – rim­tas įkal­tis, bet rei­kia ne­pa­mirš­ti ir to, kad pa­ties E. Ma­siu­lio ver­si­jos dar ne­iš­gir­do­me. Štai dėl įta­ri­mų ko­rup­ci­ja nuo par­ei­gų nu­ša­lin­tas Ta­li­no me­ras, pa­grin­di­nės Es­ti­jos opo­zi­ci­nės Cen­tro par­ti­jos ly­de­ris Ed­ga­ras Sa­vi­saa­ras. Jo bu­te ne­se­niai taip pat ap­tik­ta gry­nų­jų, aiš­ki­na, kad pi­ni­gus jis kau­pė ko­jos, ku­rios ne­se­niai ne­te­ko, pro­te­zui. Gal ir bu­vęs Li­be­ra­lų są­jū­džio ly­de­ris pa­sa­kys ką nors įdo­mes­nio. Juo­lab kad, ne­pai­sant sen­sa­cin­gų par­eiš­ki­mų apie esą nu­te­kė­ju­sią in­for­ma­ci­ją, at­sklei­džian­čią, ko­dėl ky­šis po­li­ti­kui bu­vo duo­tas, mo­ty­vai lie­ka ne­aiš­kūs. Tai, kad 106 tūkst. eu­rų ky­šis bu­vo duo­tas dėl Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pa­mink­lo sta­ty­bos vie­tos, dėl grei­tų­jų kre­di­tų bend­ro­vių, ku­rių veik­lo­je įpai­nio­tas kon­cer­nas iš­vis ne­da­ly­vau­ja, ar dėl Ute­nos plen­to, ku­rio re­kons­truk­ci­ja ne­pas­kelb­ta ir ne­aiš­ku, ka­da bus pa­skelb­ta – ver­si­jos, be­si­ri­bo­jan­čios su ab­sur­du. To­dėl klau­si­mų šio­je by­lo­je kol kas dau­giau nei at­sa­ky­mų.