








Ne vienas apžvalgininkas pastaruoju metu kalbėjo apie neadekvačią teisėsaugos struktūrų reakciją tiriant slaptos pažymos nutekinimo istoriją. Iš tiesų suduotas smūgis valstybės reputacijai. Istorija turi politinį pamušalą, sukėlė daug ribulių, ir dar neaišku, kaip viskas išsirutulios. Gaila, kad nukentėjo BNS žurnalistės.
Panašios mintys buvo dėstomos ne kartą, tačiau daugelyje komentarų pasigedau vieno esminio dalyko – žurnalistų atsakomybės išryškinimo. Žinoma, teisė neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus kai kuriuos išimtinius atvejus, yra svarbus žurnalistų veiklos principas. Tačiau sutikime, kad tai žiniasklaidos neturi išlaisvinti nuo atsakomybės savo valstybei ir žurnalistinės etikos laikymosi. Dabar daugybe balsų piešiamas idealus modelis, kaip esą turi funkcionuoti žiniasklaida: viena svarbiausių jos funkcijų turinti būti slaptos informacijos rinkimas ir nedelsiamas publikavimas. Atrodytų, kad tokiu būdu žiniasklaida turėtų daugiau dirbti užsienio slaptosioms tarnyboms nei savo valstybei.
LRT apžvalgininkas Virginijus Savukynas apie žurnalistus teigia: „Ne jų bėda, kad kažkas pakišo jiems slaptą informaciją.“ Įdomu – nejaugi žurnalistai išties turėtų būti nemąstančios būtybės, nesivadovaujančios jokiomis vertybėmis, kad it automatai skelbtų viską, kas jiems pakišama? Dovydas Pancerovas iš „Lietuvos ryto“ piktinasi STT veiksmais ir gina žurnalistus, bet kartu pažymi: svarbius postus užimantys politikai pasinaudojo informacija, kad pasiektų savo vidaus ir užsienio politikos tikslų. Bet juk į šią situaciją žvelgiant formaliai galima pamatyti visai kitą aspektą. Politikai tam ir yra politikai, kad siektų savo tikslų, o tiesioginė atsakomybė už tai, jog manipuliuojama visuomenės nuomone, tenka neįžvalgiems, aklai politikų intrigoms pasiduodantiems žurnalistams. Ramūnas Bogdanas portale „Delfi“ rašo: „Prokuratūros ir teisėjo palaiminta STT veikla prieš spaudos atstovus panaši į patefono purtymą, kad jis groja netinkamą muziką. Leiskite paklausti, agentai slaptieji: gal verčiau ieškoti tarp tų, kurie plokštelę uždėjo? (…) Šiandien Lietuvos žiniasklaida yra ne paklusnus grotuvas, o sarginis demokratijos šuo.“ Citatoje piešiami du skirtingi vaizdai – žiniasklaidos kaip patefono (ši niekuo neatsakinga už grojamos plokštelės melodiją) ir žiniasklaidos kaip sarginio demokratijos šuns. Emocingam komentaro autoriui atrodo, kad šios žiniasklaidos misijos sutampa, tačiau iš tikrųjų tarp jų – praraja.
Tikra tiesa, kad saugoti slaptą informaciją yra atitinkamų tarnybų priedermė. Tačiau ar žurnalistas, gavęs slaptą informaciją, būtinai turi ją skelbti? Taip teigti yra nesusipratimas. Etikos principų besilaikantis žurnalistas nesileis manipuliuojamas ir skelbs tik tokią informaciją, kuri pasitarnauja viešajam interesui. Ir šis patikslinimas yra esminis.
Vienos ar kitos slaptos informacijos nutekinimas valstybei ir visuomenei neretai duoda ne naudos, o tik žalą. Diskredituojama valstybė, jos institucijos, tie pareigūnai, kurie rinko informaciją ir pateikė ją šalies vadovams, politikams kaip slaptą pažymą. Keliamas pavojus slaptųjų tarnybų informacijos šaltiniams, ir jeigu informacijos nutekėjimo praktika virs sistema, valstybės interesams svarbios informacijos surinkimas gali tapti neįmanomas. Politikai, nutekindami slaptą informaciją, tokiu būdu dažniausiai siekia savo siaurų politinių tikslų. Tad kodėl tokiu atveju žurnalistą, kuris paslaugiai pasitarnavo politikams kaip atitinkamas įrankis, reikėtų kelti ant pjedestalo?
Žurnalistų veiklos etikos taisyklių abėcėlė žurnalisto „maitinimą“ informacija, ypač slapta informacija, prilygina žurnalisto papirkimui. Taip, papirkti galima ne tik pinigais. Paskelbęs tokią informaciją žurnalistas ne tik pasitarnauja siauriems politiko tikslams. Teikdamas išskirtinę informaciją vienam žurnalistui politikas pateiks tik sau naudingus faktus, o kitus nutylės, tad visuomenę pasieks iškreipta informacija. Gaudamas išskirtinę ir slaptą informaciją žurnalistas susisaisto su atitinkamu politiku ryšiais, kurie nebeleidžia toliau objektyviai bei kritiškai vertinti šio politiko veiklą. Tai vėl ribojasi su žurnalisto etika ir užkerta kelią žiniasklaidos priemonėms atlikti savo, kaip čia minėta, sarginio demokratijos šuns vaidmenį.
Žiniasklaida neretai skambiai vadinama ketvirtąja valdžia. Valdžią apibrėžia ne tik ir ne tiek jos teisės, bet ir įsipareigojimai. Taip pat ir žiniasklaida be įsipareigojimo savo valstybei, be įsipareigojimo ginti viešąjį interesą negalėtų pretenduoti į ketvirtosios valdžios statusą. Pirmosios trys valdžios toli gražu nėra tobulos, o šitai tvirtinti leidžia jų įsipareigojimai ir mūsų sprendimai apie tai, kiek šie įsipareigojimai vykdomi. Aš žiniasklaidą taip pat laikau ketvirtąja valdžia, todėl manau, kad ji yra įsipareigojus atstovauti viešajam interesui. Atitinkamai kalbu ir apie didelius reikalavimus žiniasklaidai, kokie paprastai keliami ir kitoms valdžioms. Taip, žurnalistai paprastai turi turėti teisę skelbti slaptą informaciją, kuri pateko į jų rankas. Už tai jie neturėtų sulaukti kratų, persekiojimo. Tačiau teisė dar nereiškia, kad ja būtina bet kokiu atveju naudotis. Žiniasklaida, kuri pretenduoja į ketvirtosios valdžios vardą, šia teise turi naudotis atsakingai ir tik dėl viešojo intereso.
Beje, istorijoje, kuri davė akstiną šiai diskusijai, žurnalistė kaip tik pasielgė atsakingai. BNS agentūros paskelbtame pranešime nebuvo jokios slaptos informacijos, nors pačioje pažymoje, kurią žurnalistė matė, tokios informacijos būta. Kaip aiškina Seimo narys Darius Petrošius, šiuo atveju informacijos įslaptinimas buvo susijęs su slaptųjų tarnybų informacijos šaltinių apsauga. Tad juo labiau nesuprantamas išpuolis prieš žurnalistę, kurios kaltė tik ta, kad ji matė slaptą informaciją, bet jos nepaskelbė.
« Ar pasitvirtins pasyvumo taktika?
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!