Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Tarp „Bre­xit“ ša­li­nin­kų ar­gu­men­tų ne­re­tai mi­ni­ma ir de­mo­kra­ti­jos Eu­ro­pos Są­jun­go­je (ES) sto­ka. Pri­si­me­na­mos se­nos bri­tų de­mo­kra­ti­jos tra­di­ci­jos ir pa­brė­žia­ma, kad Briu­se­ly­je de­mo­kra­ti­jos nė­ra – ten val­do ES biu­ro­kra­tai.

Pa­gar­ba tiems, ku­rie pa­tei­kia de­mo­kra­ti­jos ar­gu­men­tą. Ti­kiuo­si, kad ir ki­ti eu­ros­kep­ti­kai, to­kie kaip Pra­ncū­zi­jos na­cio­na­li­nio fron­to ly­de­rė Ma­ri­ne Le Pen, taip pat pri­sieks iš­ti­ki­my­bę de­mo­kra­ti­jos pri­nci­pams. Bė­da ta, kad Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je pra­de­dant pa­si­trau­ki­mo iš ES pro­ce­są el­gia­ma­si ne­de­mo­kra­tiš­kai.

Pa­vyz­džiui, svar­bus de­mo­kra­ti­jos pri­nci­pas – at­sa­kin­gas po­li­ti­kų el­ge­sys, ku­rio pa­grin­das yra po­li­ti­kų at­skai­to­my­bė rin­kė­jams. Kaip ži­no­ma, du svar­biau­si po­li­ti­kai, ak­ty­viai, rėks­min­gai agi­ta­vę už pa­si­trau­ki­mą, – Bo­ri­sas John­so­nas ir Ni­ge­las Fa­ra­ge’as – iš­kart po re­fe­ren­du­mo nė­rė į krū­mus, vos su­pra­tę, kad ga­li tek­ti pa­aiš­kin­ti, kaip pa­si­trau­ki­mas tu­rės vyk­ti rea­ly­bė­je. Su­gun­dy­ti, ve­džio­ti už no­sies ir pa­sis­lėp­ti – ka­žin ar tai ati­tin­ka de­mo­kra­ti­jos stan­dar­tus.

Dar vie­na pa­sta­ba – bri­tai gar­sūs sa­vo par­la­men­ti­nės de­mo­kra­ti­jos tra­di­ci­jo­mis, o ne tie­sio­gi­nės de­mo­kra­ti­jos ap­raiš­ko­mis. Šiuo at­ve­ju du treč­da­liai par­la­men­ta­rų pa­si­sa­ko už Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės pa­si­li­ki­mą ES. Ga­li­ma kons­ta­tuo­ti, kad spren­di­mas pri­im­tas ne pa­gal bri­tų de­mo­kra­ti­jos tra­di­ci­jas.

Ta­čiau tai, kas iš­dės­ty­ta, ži­no­ma, tė­ra prie­ka­bės. Su­abe­jo­ti, ar bri­tų spren­di­mas iš­ties de­mo­kra­tiš­kas, ver­čia kur kas rim­tes­ni ar­gu­men­tai. Su­nku bū­tų ras­ti vie­nin­te­lį tei­sin­gą apib­rė­ži­mą, kas yra de­mo­kra­ti­ja, ta­čiau de­mo­kra­ti­ja ti­krai nė­ra da­lies vi­suo­me­nės prie­var­ta ki­tai da­liai, net jei­gu tai bū­tų dau­gu­mos prie­var­ta ma­žu­mai. O ką re­gi­me po re­fe­ren­du­mo? Vi­suo­me­nė ta­po la­bai su­sis­kal­džiu­si. Vie­na ša­lis trium­fuo­ja apim­ta eu­fo­ri­jos, o ki­ta ne­ga­li at­si­gau­ti po šo­ko, mė­gi­na pro­tes­tuo­ti, sa­vo ša­lies at­ei­tį pie­šia niū­rio­mis spal­vo­mis. Ge­riau­sia ilius­tra­ci­ja to, kad įvy­kęs veiks­mas nė­ra jau toks de­mo­kra­tiš­kas, – ne­pap­ras­tai iš­au­gęs iš­puo­lių prieš im­ig­ran­tus skai­čius, taip reiš­kiant džiaugs­mą dėl re­fe­ren­du­mo re­zul­ta­tų.

De­mo­kra­ti­jos pa­grin­das – in­te­re­sų de­ri­ni­mas, kon­sen­su­so pa­ieš­kos. Tam vi­sų pir­ma tin­ka par­la­men­ti­nės de­mo­kra­ti­jos mo­de­lis. Ži­no­ma, ne­at­mes­ti­nas ir bal­sa­vi­mas re­fe­ren­du­me dėl svar­bių vals­ty­bės klau­si­mų, ta­čiau tu­ri bū­ti vi­siš­kai aiš­ku, kad vi­si su­pran­ta, dėl ko iš ti­krų­jų vyks­ta bal­sa­vi­mas, ir kad yra pa­nai­kin­ta bet ko­kia su­bjek­ty­vu­mo ir at­si­tik­ti­nu­mo ga­li­my­bė. Pa­pras­tai tai už­ti­kri­na­ma re­fe­ren­du­mo spren­di­mui rei­ka­lau­jant di­des­nės nei pa­pras­to­ji dau­gu­mos ar­ba ke­lių bal­sa­vi­mų, nu­to­lu­sių vie­nas nuo ki­to lai­ko po­žiū­riu. Šiuo at­ve­ju re­fe­ren­du­mo re­zul­ta­tams ne­ma­žą įta­ką tu­rė­jo su­bjek­ty­vūs veiks­niai: mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Da­vi­das Ca­me­ro­nas, ves­da­mas ša­lį į re­fe­ren­du­mą, ne­lai­min­gai blaš­kė­si, B. John­so­nas, ma­ni­pu­liuo­ja­mas sa­vo drau­go, ta­po Pa­si­trau­ki­mo kam­pa­ni­jos svar­biau­siu vei­du, N. Fa­ra­ge’as pa­si­tel­kė na­cių me­to­dus, ape­liuo­da­mas į že­miau­sius ins­tink­tus – ir po bal­sa­vi­mo re­fe­ren­du­me ša­lies li­ki­mas nu­lem­tas šimt­me­čiams. Ar ti­krai spren­di­mas bū­tų toks pat, jei su­bjek­ty­vių veiks­nių nu­spal­vin­tos ap­lin­ky­bės bū­tų su­kri­tu­sios ki­taip?

Po šo­ko, ku­rį vi­sa Eu­ro­pa pa­ty­rė pa­aiš­kė­jus re­fe­ren­du­mo re­zul­ta­tams, daug kar­tų nu­skam­bė­jo min­tis, kad bri­tai pa­siun­tė rim­tą sig­na­lą ES ir kad šiai bū­ti­nos re­for­mos. Tik štai bė­da – pa­siū­ly­mų ir par­eiš­ki­mų daug, bet tu­ri­nio juo­se ma­ža. Ne­ga­na to, be­veik vi­si pa­tei­kia­mi pa­siū­ly­mai yra prieš­ta­rin­gi.

Nie­ko nė­ra leng­viau, kaip kri­ti­kuo­ti ES. Vi­sų ES vals­ty­bių po­li­ti­kai tai se­niai perp­ra­to – žer­da­mas kal­ti­ni­mus mi­ti­niams Briu­se­lio biu­ro­kra­tams po­li­ti­nius di­vi­den­dus ga­li gau­ti leng­viau­siu bū­du ir be jo­kios ri­zi­kos. At­kir­čio į sa­vo žo­džius ne­gau­si. Kas tie­sa, tai tie­sa – Briu­se­lis to­li.

Ko­dėl taip leng­va kri­ti­kuo­ti ES? Ko­dėl ES struk­tū­ra yra to­kia pa­ini, gre­mėz­diš­ka? Iš­ties kiek­vie­nas po­li­ti­kas, net kiek­vie­nas ES pi­lie­tis, ga­lė­tų nu­brėž­ti to­bu­les­nės, grakš­tes­nės ES ap­ma­tus. Ta­čiau bū­tent čia glū­di ir di­džiau­sias gė­ris, ir di­džiau­sia prob­le­ma – ES struk­tū­ra nė­ra su­da­ry­ta pa­gal tiks­lin­gą ko­kio nors po­li­ti­ko ar va­dy­bi­nin­ko pla­ną, o yra komp­ro­mi­so, pa­siek­to tarp dvie­jų prieš­in­gų po­zi­ci­jų, iš­da­va. Bet ku­rio­je dis­ku­si­jo­je dėl ES at­ei­ties ne­iš­ven­gia­mai su­si­du­ria du po­žiū­riai – tų, ku­rie no­ri di­des­nės in­teg­ra­ci­jos, fe­de­ra­ci­jos mo­de­lio, ir tų, ku­rie pa­si­sa­ko už di­des­nį na­cio­na­li­nių vals­ty­bių su­ve­re­nu­mą. ES kiek­vie­nai te­zei yra an­ti­te­zė, kiek­vie­nam sver­tui – at­sva­ra. Pri­imant spren­di­mus nie­ka­da ne­gai­li­ma lai­ko iš­klau­sy­ti eu­ro­par­la­men­ta­rų ar­gu­men­tus ir kiek įma­no­ma la­biau su­de­rin­ti vals­ty­bių nuo­mo­nes. ES yra gi­laus kon­sen­su­so pa­sek­mė ir kaip to­kią ją ga­li­me lai­ky­ti de­mo­kra­ti­jos pa­vyz­džiu. To pa­sek­mė – pa­ten­kin­tų­jų ES nė­ra, kri­ti­ka lie­ja­si, ar­gu­men­tai su­si­pai­nio­ja, ir vi­suo­me­nė tai gir­di kaip nuo­la­ti­nį kri­ti­kos, nu­kreip­tos į ES, dūz­gi­mą.

Net ir Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės mi­nis­tras pir­mi­nin­kas D. Ca­me­ro­nas ne kar­tą yra kal­bė­jęs, kad ES bū­ti­na stip­rin­ti bend­ro­sios rin­kos funk­cio­na­vi­mą, ta­čiau ma­žin­ti Briu­se­lio biu­ro­kra­tų re­gu­lia­vi­mą. Ne­pas­te­bi­ma, kad pa­siū­ly­mai pa­nei­gia vie­nas ki­tą! Eu­ros­kep­ti­kai daž­nai kri­ti­kuo­ja Briu­se­lio po­li­ti­kų ne­veik­lu­mą, jų be­vei­diš­ku­mą, pa­teik­da­mi tai kaip ar­gu­men­tą prieš ES. Bet juk Briu­se­lio po­li­ti­kai ga­lė­tų bū­ti stip­rūs, ryš­kūs, sa­va­ran­kiš­ki, tu­rin­tys tvir­tą nuo­mo­nę tik to­kiu at­ve­ju, jei jie bū­tų fe­de­ra­li­nės ES po­li­ti­kais. Šiuo me­tu Briu­se­lio po­li­ti­kai at­sto­vau­ja 28 vals­ty­bėms, ku­rių nuo­mo­nės įvai­riais klau­si­mais ne­re­tai ski­ria­si. Jie iš es­mės yra mo­de­ra­to­riai, ku­riems be ga­lo su­nku bū­tų tu­rė­ti sa­vą ryš­kią po­li­ti­nę prog­ra­mą, o jei­gu jie to­kią tu­rė­tų, pir­miau­sia su­lauk­tų kri­ti­kos iš tų, ku­rie juos da­bar kal­ti­na dėl be­vei­diš­ku­mo: „Ko­dėl jie pra­bi­lo ma­no var­du, nors aš ma­nau ki­taip?“