Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Savo metiniame pranešime prezidentė Dalia Grybauskaitė dar kartą atkreipė dėmesį į korupcijos problemą, šį kartą kalbėdama apie teisėkūrą – t. y. apie korupciją priimant įstatymus Seime. Išties skambus kalbos akcentas, kuriam dera papildomai skirti dėmesio. Rodos, kas galėtų prieštarauti tokiai teisingai minčiai ir efektyviems veiksmams, užkardant (taip savo atitinkamą veiklą vadina prezidentė) lobistų iniciatyvą? Tačiau šis klausimas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Įveikti korupciją nelengva, nes tam reikia kantraus ir kryptingo darbo. Vien šaukiant “Korupcija, korupcija!” ji nesumažės. Priešingai, kovos su korupcija specifika yra tokia, kad šį darbą būtų geriausia atlikti tyliai ir visuomenei pranešti jau apie pasiektus rezultatus. Prezidentė skiria teisėsaugos struktūrų vadovus ir turėtų jausti moralinę atsakomybę už sisteminę veiklą valstybės mastu kovojant su minėtomis negerovėmis. Čia teigiamų poslinkių esama, tačiau apie tikrą persilaužimą kalbėti dar anksti.

Savo metiniame pranešime prezidentė kalbėjo apie korupciją pačiuose aukščiausiuose valdžios sluoksniuose – priimant įstatymus. Paliesta opi problema. Nors prezidentės žodžiai skambūs, galų gale jie palieka prastoką įspūdį. Visų pirma, korupcijos sąvoka labai išplečiama – tiek, kad tai jau tampa panašu į populistinį kalbėjimą, kuris nepadeda išspręsti realių problemų. Prezidentės pranešime pasakyta, kad negerus įstatymus gali lemti ir neišmanymas ar tiesiog kvailumas, tačiau galų gale viskam klijuojama korupcijos etiketė. Ar atsakinga tokiame svarbiame pranešime daryti tokius šiurkščius apibendrinimus? Dar svarbiau yra tai, kaip prezidentė suvokia demokratiją, sprendimų priėmimo procesą ir kaip numato jį tobulinti. Pačioje prezidentės pranešimo pradžioje toks uždavinys iškeltas: padaryti teisėkūros procesą aiškesnį, skaidresnį ir efektyvesnį. Prezidentė kelia klausimą, kaip toli pažengėme šia kryptimi, ir pareiškia kalbėsianti faktais. O faktai tokie: prezidentė per metus dvylika kartų Seimui grąžino svarstyti jo priimtus įstatymus, kurie, suprask, buvo korupciniai.

Tai, kad prezidentė vetuoja įstatymus, nėra jokia naujovė: Konstitucijoje įtvirtinta tokia prezidento teisė, kuria naudojosi ir anksčiau šias pareigas ėję prezidentai. Tik keistoka, kad viskas, su kuo nesutinka prezidentė, būtinai turi turėti korupcijos kvapelį. O kaip prezidentė siūlo praskaidrinti teisėkūros procesą? Pačiu tiesiausiu keliu: prezidentė pati diagnozuos korupciją ir pati asmeniškai aiškinsis, kurioje teisėkūros grandyje atsirado netinkamų nuostatų, pati įvardys tautai niekdarius, nemokšas ir parsidavėlius. Ką gi, reikia palaukti kito metinio pranešimo ir pažiūrėti, kaip šis pažadas įgyvendinamas, nors jis šiek tiek prasilenkia su prezidentės įgaliojimais ir atspindi keistoką supratimą, kaip iš tikrųjų turėtų veikti demokratija.

Ar kitokia nei prezidentės nuomonė būtinai reiškia, kad įstatymas yra nupirktas? Paimkime, pavyzdžiui, Miškų įstatymo pataisas, kurios prezidentės ir ypač Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pateikiamos kaip aiškiausias korupcijos pavyzdys. Tačiau išsamiau išanalizavus šias pataisas galima matyti, kad abi šalys turi rimtų argumentų savo pozicijai pagrįsti. Svarstant prezidentės veto du Seimo komitetai pasiūlė jį atmesti, tačiau galų gale Seimo nariai, kurių dalis galbūt pabūgo minėtų įtarinėjimų korupcija, nusileido ir pritarė prezidentės siūlytoms pataisoms.

Prezidentės pozicijai dėl perkamų įstatymų itin aktyviai pritarė Seimo pirmininkė I.Degutienė. “Žinių radijui” ji dėstė, kad įtarimų kelia atvejai, kai registruojamos įstatymo esmę keičiančios pataisos. Tačiau – ar tai tikrai rimtas, bent kiek patikimas korupcinės pataisos požymis? Juk, priešingai, būtų keista, jei visi Seimo nariai iškart turėtų tokią pačią nuomonę ir pritartų visiems Seimo vadovybės siūlomiems įstatymų projektams. Įtarinėjimai, sklindantys iš Seimo pirmininkės lūpų, – neatsakingi.

Garsūs pareiškimai, įtarimai korupcija, metami beveik visiems Seimo nariams, ne tik nepadės kovoti su korupcija, o tik sudarys dūmų uždangą ten, kur tokios negerovės iš tikrųjų tarpsta. Juo labiau keista, kad dūmų uždangas skleidžia Seimo pirmininkė – žmogus, kuris tiesiogiai atsakingas už įstatymų priėmimo procesą. Juk reikia ne kalbų ir įtarinėjimų, o skaidresnio sprendimų priėmimo, išsamesnės analizės priimant sprendimus. Žinoma, jei įstatymai priimami tik remiantis intuicija ir “gerais norais”, neatlikus sąnaudų ir naudos analizės, neprognozuojant jų veikimo pasekmių, neįvertinus tarptautinės patirties ir tik paviršutiniškai apsvarsčius Seimo komitetuose, tada paliekamos landos nesąžiningumui ir manipuliacijoms. Tai rimta vadybinė problema, ir kas, jei ne Seimo pirmininkė, turi ją spręsti?

Medicinoje sakoma, kad jei vaistas neturi pašalinio poveikio, jis neveikia. Taip pat ir įstatymas dažniausiai teikia pirmenybę vienų grupių interesams kitų grupių sąskaita, nes tiesiog toks yra gyvenimas. Kartais nenorima matyti, kad demokratijos esmė yra konfliktas, interesų susidūrimas. Demokratijos kokybė daugiausia priklauso nuo to, kaip pajėgiama įsiklausyti į įvairių grupių interesus, kaip pagal galimybes sugebama juos suderinti. Žinoma, visada svarbu ginti viešąjį interesą. Tikra tiesa, kad valstybė gali tapti atskirų grupuočių žaisliuku. Tiesa, kad nuolat yra paminamas viešasis interesas ir dėl to padaroma žalos visai visuomenei, o valstybė kartais atrodo nevaldoma. Prezidentė teisi, visu aštrumu keldama šias problemas. Tačiau perdėti apibendrinimai, svaidymasis kaltinimais, nepasiūlant konstruktyvių sprendimų, gali padaryti daugiau žalos, nei duoti naudos.