Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Praėjusį savaitgalį paskelbta, kad Rusijos kontroliuojamas Eurazijos ekonominės sandraugos (EurAzES) antikrizinis fondas skyrė Baltarusijai 3 mlrd. JAV dolerių kreditą ekonomikai stabilizuoti. Šią sumą planuojama išmokėti per trejus metus. Be to, Baltarusijai keliama sąlyga privatizuoti svarbiausias šalies įmones. Tačiau šis kreditas, net jei ir pasieks Baltarusiją, valstybės ekonomikos neišgelbės.

Pranešimai apie EurAzES fondo ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) kreditus Baltarusijai neturėtų užgožti esminio fakto – Baltarusijos ekonomika ir diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos kurtas ekonominis bei socialinis modelis patyrė fiasko. Net oficialiai skelbiami duomenys liudija, kad Baltarusijos ekonomika priėjo liepto galą. Krašto gamyklos veikia, tačiau gegužės 1-ąją sandėliuose buvo sukaupta prekių už 2,3 mlrd. JAV dolerių pagal oficialų dolerio ir Baltarusijos rublio kursą, ir jų per penkis mėnesius padaugėjo beveik 37 procentais. Tai reiškia, jog centralizuotai valdoma Baltarusijos pramonė yra nekonkurencinga. Kas iš to, kad vėjas pūs į malūno sparnus – iš to jokios naudos, jei sparnai nesuka girnų.

Gali būti, jog kaimynystėje esančios šalies ateitis liūdnesnė, nei dabar galime įsivaizduoti. Dėl žinomų priežasčių Baltarusija neįvykdė reformų kaip visos kitos regiono valstybės, o šiandien tai padaryti būtų daug sunkiau, net jei būtų atitinkamas pasiryžimas ir išmanymas. Tačiau viso to stinga, ir nematyti jėgų, kurios galėtų pakeisti valstybės raidos kryptį bei įgyvendinti reformas.

Kai kas viliasi, kad smukus gyventojų gerovei didės jų nepasitenkinimas, stiprės opozicijos jėgos, kils masiniai protestai, tokie kaip arabų valstybėse, ir A.Lukašenka bus nuverstas arba pasitrauks. Bet toks scenarijus menkai tikėtinas. Baltarusijos prezidentas, kaip ir Libijos vadovas Muammaras Gaddafi, pats nesitrauks, kovos iki galo, nes tai tokio tipo asmenybė, susitapatinusi su savo postu. Dar daugiau, taikiai A.Lukašenka negali užleisti posto jau vien dėl to, kad jo sąžinę slegia Baltarusijos opozicijos veikėjų dingimas. Net menkas šalies demokratėjimas jam yra grėsmingas, nes gali atskleisti režimo nusikaltimus ir pasiųsti diktatorių į teisiamųjų suolą. Užtenka prisiminti, su kokiu paranojišku įkarščiu buvo susidorota su kandidatais į prezidentus po pastarųjų rinkimų. Netenka abejoti, jog tai ir yra tikrasis Baltarusijos režimo veidas.

Kita vertus, tiesa ir tai, kad Baltarusijos opozicija silpna. Ji marga, nevieninga. Tačiau dėl to jokiu būdu nekaltinčiau atsidavusių ir garbingų opozicijos žmonių. Vykstant pastariesiems Baltarusijos prezidento rinkimams daug kas klausė: kodėl šalies opozicija iškėlė tiek daug kandidatų, nesugebėjo susivienyti ir pasiūlyti rinkėjams realios alternatyvos? Bet jei stiprus opozicijos vadovas būtų iškilęs, jis tiesiog iškart būtų atsidūręs kalėjime arba dingęs. Mat režimas susidorojo net ir su menką įtaką turinčiais bei pralaimėjusiais kandidatais.

Kyla klausimas, ar pats A.Lukašenka yra pasirengęs vykdyti reformas, tarp jų – privatizuoti svarbiausias įmones, kaip to įsakmiai reikalauja Rusija? Akivaizdu, kad Baltarusijos vadovas priešinsis ir atidėlios šį procesą, kiek tik įmanoma. Įmonių privatizavimas neatsiejamas nuo kitokio požiūrio į ūkio valdymą, decentralizuotos ekonomikos, negana to, jis reikštų naujų galios centrų valstybėje susiformavimą. Ar buvęs komunistų partijos politinis instruktorius, tarybinio ūkio vadovas, tapęs diktatoriumi ir 17 metų valdęs šalį pagal savo supratimą, gali pakeisti požiūrį, valdymo stilių?

Stambių įmonių privatizavimas bet kokiu atveju yra keblus uždavinys. Ar Rusijos spaudimo sąlygomis įmanoma skaidriai atlikti privatizavimą? Be to, kiek verta nuostolingai dirbanti, į sandėlį gaminanti įmonė? Kai kurios jų neteks valstybės dotacijų ir turės būti uždarytos, kitos, norėdamos dirbti našiau, privalės atleisti daug darbuotojų. Neišvengiamai kils socialinių problemų, o jos ir dabar jau prislėgė didelę dalį Baltarusijos visuomenės. Dramatiškas nacionalinių pinigų nuvertėjimas per kelias savaites nušlavė besiformavusią Baltarusijos viduriniąją klasę, o skurdžiuosius privertė vegetuoti beveik be jokios vilties, kad ateityje gyvenimas pagerės. Tačiau A.Lukašenka įsitikinęs: kantri Baltarusijos liaudis su tuo susitaikys ir bus soti kas vakarą pažiūrėjusi prezidentinį televizijos šou. Ko gero, jis nelabai ir klysta. Opozicija tegali pasiūlyti tokį patį kelią – privatizavimą, reformas ir su tuo susijusius socialinius sukrėtimus, todėl jos padėtis nepavydėtina, o ką jau kalbėti apie tai, kad represijos prieš ją nesiliaus.

Vyksta diskusijos, ar Baltarusijai dėl jos režimo pažeidžiamų žmogaus teisių verta taikyti ekonomines sankcijas. Prisiminkime, kad per 17 metų Vakarai, bendraudami su Baltarusija, išmėgino įvairias taktikas, ir “šaldė”, ir “šildė” santykius, tačiau nė vienu atveju efekto nepasiekė. Beje, jei Europos Sąjunga įvestų Baltarusijai ekonomines sankcijas, susiklostytų keistoka situacija, nes Vakarų finansuojamas TVF pila pinigus Baltarusijos ekonomikai gaivinti.

Lietuva visų pirma turi ginti savo interesus, o jos interesai – palaikyti ekonominius ryšius su kaimyne, kuri didelį srautą krovinių nukreipia į Klaipėdos uostą. Žinoma, svarbiausias strateginis Lietuvos interesas – kad Baltarusija taptų demokratine valstybe, atviros ekonomikos šalimi. Lietuvai tai atvertų didžiules galimybes.

Šiandien, kai Baltarusiją purto krizė, skubama ratifikuoti Lietuvos ir Baltarusijos sutartį dėl supaprastinto valstybės sienos kirtimo pasienio zonos gyventojams. Seimas skubos tvarka tai numatė padaryti birželio 14 dieną. Žinoma, būtų geriau, kad į Lietuvą laisviau galėtų atvykti pasiturintys gyventojai, pasirengę išleisti pinigus akropoliuose, o ne krizės prispausti piliečiai. Problemų neišvengiamai kils, nors pernelyg baimintis šio žingsnio pasekmių gal ir neverta. Reikia turėti mintyje, kad dalis kvalifikuotų Baltarusijos darbuotojų galėtų būti naudingi po krizės atsigaunančiam Lietuvos ūkiui.