Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Mindaugo karūna tapo valstybės simboliu. Ir pati tauta, sukūrusi valstybę, tarsi užsideda karūną, kuri kartu reiškia ir kitą atsakomybės lygmenį. Ne kiekvienai tautai lemta sukurti valstybę. Europoje yra garbingų tautų, neturinčių savos valstybės – katalonai, baskai, škotai. Lietuvių tautos laimėjimas – valstybė, esanti ES narė, t. y. priklausanti pasauliniam elito klubui, kur jos balsas yra girdimas. Tereikia suvokti šią atsakomybę ir ja išmintingai naudotis.

Lietuvių tauta išgyvena tapatybės krizę, kuri susijusi su itin sparčiu atsivėrimu pasauliui po ilgų okupacijos ir sąstingio metų. Kita vertus, lietuviai vis dar ne iki galo įsisąmonino, kad esame valstybės tauta, visiškai atsakinga už valstybę, už šią žemę. Vis dar plevena jausmas, kad kas nors kitas turi imtis atsakomybės, kad kas nors kitas turi spręsti už mus. Ir tikrai čia problema ne ES – ji palieka pakankamai laisvės, tik reikia ja pasinaudoti.

Lietuvių nacionalinė savimonė ilgai buvo siejama, net tapatinama iš esmės tik su tautiškumu. XIX a. pabaigoje tai lėmė objektyvios sąlygos – visų pirma reikėjo pažadinti tautą. Kita vertus, nesutikčiau, kad Lietuvos Respublika 1918-aisiais buvo įkurta “atsitiktinai”, vien tik dėl susiklosčiusių aplinkybių. Tokio masto dalykai neįvyksta atsitiktinai, juo labiau kad už kuriamą valstybę buvo liejamas kraujas. Panašioje situacijoje kaip lietuviai 1918 metais atsidūrę baltarusiai nesugebėjo pakilti iki valstybės tautos lygio.

Tačiau susimąstyti verčia 1940 metų įvykiai. Tuo metu Lietuvos padėtis buvo iš esmės beviltiška. Galima pripažinti argumentą, kad įsilieti į Tarybų Sąjungą buvo mažesnė blogybė, nei atsiduoti nacistinei Vokietijai, kad bendradarbiaujant su komunistais buvo amortizuojama Lietuvai daroma žala ir laukiama, ką atneš neišvengiamai artėjantis karas. Tačiau sunku nepastebėti, kad tarp dalies žymiausių lietuvių inteligentų buvo ne tik išskaičiavimo renkantis iš blogybių, bet ir naivaus džiūgavimo. Jį galima vadinti visišku padėties nesuvokimu arba išdavyste – tai jau vertinimo reikalas. Sunku suvokti tų žmonių, šitiek nuveikusių lietuvių kultūrai, užimtą poziciją. Kaip ją galima paaiškinti? Šie inteligentai nuoširdžiai mylėjo Lietuvą, tačiau manė, kad aukščiausia vertybė yra tauta. Stalino pažadėta kultūrinė autonomija jiems atrodė puiki išeitis esant tokiai sudėtingai situacijai, o Lietuvos valstybės, kurią jiems simbolizavo Antano Smetonos režimas, jie iš tikrųjų nelabai gailėjosi. Tai galima pavadinti tam tikra savimonės yda.

Šitokia savimonė rado palankią dirvą Tarybų Lietuvoje. Tauta išliko ir atėjo į Sąjūdį, tačiau valstybinės savimonės buvo stokojama, juolab nuo sovietinių laikų daugelis žmonių tapo alergiški viskam, kas susiję su valstybe. Lietuvos ėjimas į Europos Sąjungą (ES) buvo savotiška Sąjūdžio tąsa, pažymėta ir tam tikro entuziazmo. Tačiau įstojus į ES, kai reikia kurti valstybę pagal savarankiškai nusistatytą planą, valstybinio mąstymo stoka itin išryškėjo. Politikai nesugeba iškelti idėjų ir suformuluoti strategijos, galinčios patraukti daugelį žmonių ir suteikti prasmę rimtam valstybės kūrimui, kuris yra nuolatinis procesas.

Lietuvos piliečių santykis su valstybe taip pat sudėtingas. Viena vertus, visuomenėje gajos ekstremaliai liberalios pažiūros. Bet koks valstybės įsikišimas ir reguliavimas a priori laikomas blogiu. Kita vertus, su valstybe siejami didžiuliai lūkesčiai. Valstybė turėtų viskuo aprūpinti, viskuo pasirūpinti, įskaitant verslo sėkmę ir šeimos laimę. Iš pirmo žvilgsnio šie požiūriai nesuderinami. Tačiau apsidairykime ir pamatysime, kaip jie susilydę ir kaip nuolat kelia nusivylimą, frustraciją. Valstybė braškėdama mėgina kurti socialinės gerovės sistemą, nors Lietuva per nacionalinį biudžetą perskirsto vos 29 proc. BVP. ES vidurkis – per 50 proc., o kai kurių valstybių viršija ir 60 procentų. Mokesčius mokėti nepopuliaru, todėl esamomis sąlygomis tenka tik stebėtis, kad valstybės institucijos, teikdamos viešąsias paslaugas, funkcionuoja ir dar ne taip jau prastai.

Lemtinga yda, dar vienas frustracijos šaltinis yra tai, kad Lietuvos gyventojai valstybę tapatina su valdžia. Ar dėl to kalta toji pati valdžia, išsikerojęs biurokratizmas ir kitos negerovės? Iš dalies – taip, tačiau iš esmės tai skirtingo lygmens problemos. Maža kur įvairiose pasaulio valstybėse yra negerovių, skurdo, korupcijos, demokratijos pažeidimų, tačiau paprastai tai beveik neturi ryšio su žmonių savigarba, jų giliuoju požiūriu į savą valstybę ir jos praeitį.

Padėtis keičiasi į gera, nors ne taip sparčiai, kaip lauktume. Čia reikėtų daug ką permąstyti – pradedant nuo bendrojo lavinimo mokyklos. Neapleidžia mintis, kad esama kažin kokių barjerų ir kompleksų jaunimui perduodant žinią apie mūsų valstybę. Gal įsivaizduojama, kad moderniau, šiuolaikiškiau, “europietiškiau” tiesiog kalbėti apie žmogaus teises ir pilietinę visuomenę kaip abstrakčią siekiamybę. Tačiau “abstrakčių” piliečių negali būti, pilietis apibrėžiamas tik per santykį su konkrečia valstybe. Todėl mokykloje perduodamos žinios dažnai būna atitolusios nuo realaus gyvenimo, neugdo poreikio aktyviai tvarkyti ir kurti savo aplinką, jaustis atsakingam už savo valstybę.

Rūpintis tik tautiškumu šiuo metu nepakanka. Pirmenybę teikčiau piliečiui, kuris sąmoningai įsipareigoja Lietuvos valstybei. Ar dėl to nenukentėtų tautos interesai? Tikrai ne, nes, kaip skelbiama Konstitucijoje, Lietuvos valstybė yra tautinė: “Lietuvos valstybę kuria Tauta.”