Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Švęsdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį turėtume nepamiršti, kad svarbiausias Sąjūdžio keltas tikslas yra pasiektas: esame laisvi ir patys galime tvarkytis savo valstybėje. Jei neišnaudojame visų galimybių – tai tik mūsų kaltė.

Daugelis gyventojų nusivylę valdžia ir, dar blogiau, linkę tapatinti ją su valstybe. Iš tikrųjų valdžios žmonių neišmanymas ir atsakomybės stoka dažnai bado akis. Pavyzdžiui, šiuo metu sunku suvokti, kokiais kriterijais vadovaujasi dalis Seimo narių, siūlydami rengti apkaltą parlamentarams Linui Karaliui ir Aleksandrui Sacharukui. L.Karalius praleido keletą Seimo posėdžių, tačiau už tai Seimo statute numatytos sankcijos – nurėžti dalį atlyginimo. Tuo metu balsavimas už kitą parlamentarą, kaip tai darė A.Sacharukas, išties yra didelis nusižengimas, turbūt didesnis negu parašo klastojimas – mat Seimo nario balsas priimant įstatymus gali turėti didžiulės įtakos visiems Lietuvos piliečiams. Tokių reiškinių toleravimas reikštų, kad Seimas visiškai nuvertina save ir savo darbą.

Žinoma, apgailėtina, jog, užuot aptarinėję svarbias valstybės raidai problemas, turime gilintis į žmonių pasitikėjimo nepateisinusių politikų vaidinamos komedijos detales. Tačiau čia būtina pažymėti, kad tokios absurdiškos, niekingos istorijos yra neatsiejama didžiojo žaidimo – demokratijos – dalis beveik visose demokratinėse valstybėse. Mes dažnai pamirštame, kokia beveik neįmanomai sudėtinga ir prieštaringa yra demokratijos sistema. Didžiausias Vakarų filosofijos autoritetas Platonas laikė demokratiją viena prasčiausių valdymo formų. Tarp žymiausių parlamentinės demokratijos kritikų naujaisiais laikais buvo Leninas ir Hitleris. Jie paniekinamai ir labai įtikimai kalbėjo apie politinių partijų cirką – dėstė beveik tas pačias mintis, kurias šiandien kasdien girdžiu Lietuvoje. Tačiau būtent tų veikėjų darbai įrodė, kad alternatyvos demokratijai nėra.

Mes nepajėgūs deramai naudotis demokratijos galimybėmis iš dalies todėl, kad po šių dvidešimties metų esame išties pavargę. Jau nekalbant apie tai, iš kur esame atėję. Lietuvą per nepriklausomybės laiką sukrėtė mažiausiai keturios revoliucijos, keturi vertybių ir pasaulėžiūros lūžiai, kurių kiekvienas ramesniais laikais galėjo tapti lemiamu įvykiu ištisos kartos gyvenime. 1988 metais prasidėjo dainuojančioji revoliucija, begalinio romantizmo ir svajonių laikas. Vėliau vyko valstybės kūrimo darbas, pasaulio istorijoje atitikmens beveik neturinti trijų lygmenų transformacija vienu metu: perėjimas nuo centralizuotos prie rinkos ekonomikos, nuo autoritarinio valdymo prie demokratijos ir kartu valstybės struktūrų kūrimas, dažnai – tuščioje vietoje (sienos, pinigų sistema, policija, kariuomenė, diplomatinė tarnyba).

Trečiąją epochą galima vadinti Gariūnų arba laukinio kapitalizmo epocha. Ji padarė didžiulį sukrėtimą visai visuomenei ir iš pagrindų supurtė daugelio žmonių vertybių sistemą. Ko tik nebuvo silpnų institucijų ir laukinės rinkos ideologijos fone: nežabotas nusikaltėlių siautėjimas, privatizuojamo turto aferos, bankų ir bankelių griūtys, milijonierių vyšniniais švarkais iškilimas ir jų savižudybės… Pavyzdžiui, vien 1993 metais vykstant kriminalinių grupuočių tarpusavio kovoms arba nusikaltėliams atakuojant jiems neįtikusius verslininkus Lietuvoje susprogdinta apie 150 bombų. Ketvirta revoliucija atrodė pozityvesnė, tačiau trapią vertybių sistemą ji taip pat veikia destruktyviai: tai globalizacija, žavus, bet drauge ir gąsdinantis informacijos bei galimybių krioklys, kartu duodantis ir atimantis, kiekvienam žmogui keliantis visiškai naujus reikalavimus. Didžiuliai sukrėtimai toliau ardė iš sovietmečio išnirusią visuomenę, daugelį žmonių paliko sutrikusius, bejėgius, piktus.

Demokratijos pamokos Lietuvoje išmokstamos sunkiai, tačiau nesutinku su tais, kurie teigia, jog valstybės valdymo modelis artėja prie Rusijos centralizmo ir autoritarizmo. Prisiminkime, kaip pradėta kurti dabartinė Rusijos “demokratija”: nuo to, kad žiniasklaida buvo paveržta ir paversta klusniu įrankiu. Tuo metu piktesnės ir kandesnės valdžiai žiniasklaidos nei Lietuvoje dar reikėtų gerai paieškoti.

Kad Lietuvoje demokratija taptų išties gyvybinga, regis, reikia tiek nedaug – valdžia turėtų ištiesti visuomenei ranką, nuoširdžiai paremti pilietinės visuomenės iniciatyvas, jos kūrimąsi. Deja, šioje srityje prošvaisčių beveik nematyti. Kol kas viltingai nenuteikia ir prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimai. Jos teiginys, kad politinę valdžią uzurpavo partijos, pateiktas be konkrečių pasiūlymų ir demokratijos taisymo programos, dvelkia populizmu. Pareiškimas, jog svarbiausia yra tiesioginiai mero rinkimai, net nesiaiškinant būsimų mero įgaliojimų, yra daugiau negu keistas. Prezidentė kritiškai vertina demokratijos padėtį Lietuvoje, tačiau iki šiol neteko pastebėti ženklesnių jos iniciatyvų ar projektų, kurie paskatintų pilietinės visuomenės raidą, įtrauktų visuomenę į valstybės valdymą ne tik rinkimų būdu, bet ir tarp rinkimų. O juk būtent nuo tokių iniciatyvų priklausys demokratijos likimas Lietuvoje.