Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Apie žiniasklaidos laisvę ir atsakomybę
Žiniasklaida turi didžiulę įtaigos galią. Dar kartą tuo įsitikino Gruzijos gyventojai, iš kurių daugelis patyrė šoką, kai kovo 13 dieną televizija parodė tikroviškai parengtą laidą apie tariamą Rusijos įsiveržimą ir prezidento Michailo Saakašvilio nužudymą. Lietuvoje esame bombarduojami mažesnėmis informacinėmis bombomis, tačiau tokių bombų dešimtys ir net šimtai krinta ant mūsų galvų kiekvieną dieną.
Minint Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį ne vienas analitikas kalbėjo apie neigiamą žiniasklaidos poveikį visuomenei. Poetas Marcelijus Martinaitis rašė, kad savo valstybės atkūrimo dvidešimtmečio laukėme ypač užterštoje informacinėje aplinkoje: mūsų galvos buvo užimtos pasistumdymų valdžioje, juodų bylų, nusikaltėlių, kyšininkų ir išprievartavimo istorijų…
Leonidas Donskis savo tinklaraštyje samprotavo apie tai, kad mūsų žiniasklaidos degradacija „išderino“ Lietuvą iš vidaus ir nubloškė į slogių nuotaikų pelkę. Simuliacijų bei profanų televizijos dominavimas ir revanšistinių klikų formavimasis mūsų žiniasklaidoje apskritai kelia klausimą, kiek mūsų spauda ir televizija reprezentuoja šalį bei visuomenę, konstatavo L.Donskis.
Visiškai sutikdamas su anksčiau pareikštomis nuomonėmis, vis dėlto norėčiau pateikti keletą poleminių pastabų.
Visų pirma nėra iki galo korektiška Lietuvos žiniasklaidą lyginti su didžiosiomis tarptautinėmis Vakarų žiniasklaidos priemonėmis, kurios ir Vakarų šalyse nėra jau tokios populiarios. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje tiražais ryškiai pirmauja visa plejada bulvarinių laikraščių, kurie savo kokybe taip pat gerokai atsilieka nuo solidžiųjų leidinių. Globalųjį beskonybės, kičo ir iškrypusios moralės flagmaną MTV taip pat sukūrė ne Lietuvos prodiuseriai.
Dar svarbiau yra patyrinėti spaudos laisvės klausimą. Įtakingos organizacijos „Reporteriai be sienų“ 2009 metų spaudos laisvės vertinime Lietuva pakilo į aukštą 10 vietą. Galima teigti, kad Lietuvoje žiniasklaidos laisvės padėtis gali būti pavyzdys daugeliui valstybių, taip pat ir ne vienai Vakarų šaliai. Prancūzija šiame reitinge užima 43 vietą, Ispanija 44-ąją, Italija 49-ąją, Izraelis 93-iąją. Jungtinė Karalystė ir JAV dalijasi 21-22 vietas. 2008 metais JAV buvo skirta 36 vieta, bet prezidentu tapus Barackui Obamai, kurio požiūris į žiniasklaidą demokratiškesnis, JAV per vienus metus reitinge šoktelėjo net 16 vietų.
Mūsų žiniasklaidos tamsioji pusė susijusi su laisve, kurioje beveik nėra vietos atsakomybei. Iš esmės neveikia savireguliacija, o reguliavimas labai menkas. Šioje srityje derėtų imtis tam tikrų būtinų priemonių, tačiau reikia pripažinti ir šio klausimo subtilumą – objektyvius žiniasklaidos vertinimo kriterijus sukurti sunku, be to, imantis ryžtingiau reguliuoti gali kilti pagunda perlenkti lazdą.
Žiniasklaidos „padorumas“ lengviausiai pasiekiamas uždedant jai žąslus. Jų, beje, gali būti įvairių – ne tik represinių. Žinoma, kad JAV prezidentas Johnas Kennedy pats asmeniškai redaguodavo žurnalo „Newsweek“ straipsnius apie save. Didžiosios JAV žiniasklaidos glaudūs ryšiai su Vašingtono elitu išlieka iki šiol. Tokioje perspektyvoje Lietuvos žiniasklaidos madą ir net maniją kritikuoti valdžią derėtų vertinti pozityviai. Politikams atsitveriant nuo žmonių neperžengiamomis sienomis žiniasklaidos akiplėšiškumas liko bene vieninteliu svertu, priverčiančiu išrinktuosius pajusti realybę.
Čia jau minėta, kad žiniasklaidos laisvės negatyvioji pusė – tai šimtai kibirų paplavų, kasdien išpilamų mums ant galvos. Didelė bėda, kad daugelis Lietuvos žiniasklaidos priemonių yra šališkos. Tačiau žodžio laisvė garantuoja galimybę egzistuoti daugybei žiniasklaidos priemonių, tad vertinant visumą reikia pripažinti, kad realus pliuralizmas yra įgyvendinamas. Žiniasklaidos priemonių Lietuvoje yra gausybė. Stebėtina, kad net krizės sąlygomis pasirodo nauji laikraščiai ir žurnalai.
Netempčiau visos Lietuvos žiniasklaidos ant vieno kurpalio. Yra ne viena dešimtis žiniasklaidos priemonių, kuriomis galima pasitikėti, žinau ir pažįstu ne vieną garbingą žurnalistą. Tai yra daug. Tačiau visiškai pritariu, kad bendras viešosios erdvės įspūdis yra slegiantis ir demoralizuojantis visuomenę.
Drįsčiau pažymėti, kad prie tokių nuotaikų prisideda ne tik žurnalistai ar redaktoriai, bet ir apžvalgininkai – tai yra Lietuvos intelektualai. Rodos, lenktyniaujama, stengiantis išrasti naujų blogybių, viską tapyti juodomis, katastrofiškomis spalvomis. Nekonstruktyvi, dažnai su sveiku protu prasilenkianti kritika sukuria beviltišką, nihilistinę atmosferą. Nežinia kaip radosi ir kodėl nuolat plėtojamas absurdiškas mitas, neva Lietuva esanti blogiausia iš valstybių, o vos kirtus jos sieną, rodos, prasideda rojus.
Kol padėtis pasikeis, turės nutekėti daug vandens. Nemanau, kad problemas galėtų išspręsti mėginimai sutramdyti žiniasklaidą. Tačiau valstybė turi galimybę paremti žiniasklaidos priemones, pozityviais būdais puoselėti garbingą žurnalistiką, žiniasklaidos pliuralizmą. Kas žino, gal išauš diena, kai politikų santykis su žiniasklaida neapsiribos vien pinigų pumpavimu užsakomiesiems straipsniams, o bus suvokta, kad objektyvi informacija, konstruktyvi diskusija svarbiausiais klausimais yra vienas iš didžiausių visuomenės turtų.
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!