Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Tiesioginiai merų rinkimai – amžinoji pseudoproblema
Tiesioginių merų rinkimų klausimas tapo beveik mistinis – apie tai diskutuojama jau penkiolika metų, šiai idėjai iš esmės pritaria visos politinės partijos. Tačiau priimti galutinio sprendimo niekaip nepavyksta. Tyčia ar netyčia šios nevaisingos diskusijos šešėlyje lieka tai, kas yra svarbiausia: demokratijos padėtis vietos lygmeniu ir socialinės bei ekonominės Lietuvos provincijos problemos.
Per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuva tapo tikra europietiška valstybe, bet neišvengta ir nesėkmių. Didžiausia Lietuvos nesėkme reikėtų laikyti vis didėjančius regioninius skirtumus ir nuskurdusią provinciją. Lietuva negali būti stipri, jei nyksta jos miesteliai ir kaimai, jei daugelyje vietovių įsivyrauja materialinis ir – gal neverta to slėpti – dvasinis skurdas. Nedovanotina, kad iš esmės neturime regioninės politikos. Iš savivaldybių nuolat atimamos joms svarbios funkcijos arba primetamos funkcijos neskiriant tam finansavimo. Nesukurta sistema, pagal kurią savivaldybių pajamos priklausytų nuo jų veiklos rezultatų. Ne mažiau svarbu, kad menkai veiksminga lieka vietos savivalda.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) savo rinkimų programoje itin akcentavo tiesioginius seniūnų rinkimus, didesnių galių suteikimą seniūnams ir bendruomenių taryboms. Tačiau argi dabar, grumiantis su krizės iššūkiais, dar kas nors prisimena tokias “smulkmenas”? Nuo 1995 metų, kai įsigaliojo Vietos savivaldos įstatymas, vietos tarybų rinkimų tvarka išsisėmė ir tapo tikra kliūtimi demokratijai. Proporcinė rinkimų sistema lemia tai, kad tarybose gyventojai neturi savo konkretaus atstovo. Į tarybas, kurių teritorija apima rajono centrą ir periferiją, išrenkami beveik vien rajono centro žmonės, o pakraščiai lieka užmiršti, jiems neatstovaujama. Konstitucinis Teismas privertė leisti dalyvauti savivaldos rinkimuose ir pagal nepartinius sąrašus. Tačiau vargu ar tai pagerins atstovavimą. Kyla pavojus, kad naujieji rinkimų dariniai bus laikini ir dar mažiau atskaitingi rinkėjams nei partijos.
Praėjusią savaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė priminė, jog politikai turi paskubėti antrą kartą balsuoti dėl Konstitucijos pataisų, kitaip 2011-aisiais nepavyks surengti tiesioginių merų rinkimų. Pasak prezidentės, tiesioginiai merų rinkimai yra vienas svarbiausių jos prioritetų, nes jie “ne tik įtvirtintų asmeninę politikų atsakomybę savo krašto žmonėms, užtikrintų operatyvesnį jų problemų sprendimą, bet ir skatintų šalies gyventojų pilietiškumą reikalaujant atskaitingesnės valdžios”. Tačiau ar lygiai to paties negalima pasakyti apie mišrios tarybų rinkimo sistemos įvedimą? Dar daugiau – tiesioginiai merų rinkimai kelia nelengvai išsprendžiamas jų galių, įgaliojimų tarp mero ir tarybos paskirstymo, populizmo grėsmės problemas, o tarybos rinkimų tvarkos pakeitimas turi kur kas mažiau pavojų.
Sunku pasakyti, kas lemia, kad iš daugelio bėdų, su kuriomis susiduria vietos savivalda, išskiriama ir taip sureikšminama tiesioginių merų rinkimų pseudoproblema. Ši aplinkybė liudija, jog politinės partijos viešojoje erdvėje diktuoja savo darbotvarkę, “neišsprendžiamą” merų rinkimų temą naudodamos kaip dūmų uždangą. Daug kam patogu rinkimuose dalyvauti tik pagal partijų sąrašus, dangstytis už kolektyvinės atsakomybės. Vietos rinkėjai vis dažniau šiurkščiai apgaudinėjami, kai po laimėtų rinkimų iš partijos sąrašų pasitraukia populiaresni, daug balsų surinkę žmonės, o jų vietą užima autsaideriai, neretai net įtartinos reputacijos asmenybės. Partijos menkai atlieka joms patikėtą vaidmenį – prižiūrėti savo atstovų vietos tarybose veiklą, reikalauti iš jų skaidrumo. Priešingai, narystę partijoje vietos politikai dažnai suvokia ne kaip papildomą atsakomybę, o kaip apsaugą darant neskaidrius darbus. Tuo metu jau penkiolika metų diskutuojama tik vieninteliu, tiesioginių merų rinkimų, klausimu. Kyla įtarimų, jog šios diskusijos gali trukti dar penkiolika metų – jos vis kurstomos galbūt dėl to, kad svarstymams pasibaigus tektų prisiminti tiesioginius seniūnų rinkimus, bendruomenių tarybas ir mišrią tarybų rinkimų sistemą.
Demokratija valstybėje prasideda nuo vietos savivaldos. Savivaldybių veiklos skaidrumo principai, gyventojų įtraukimo į priimamus sprendimus mechanizmai gal net yra svarbiau nei pareigūnų rinkimo tvarka. Ar iš tiesų tariamasi su krašto žmonėmis priimant svarbius sprendimus? Kodėl beveik niekada neklausiama gyventojų nuomonės pasitelkus vietinį referendumą? Tiesioginiai mero rinkimai savivaldos rūpesčių raizgalynėje – tik viena detalė, ir toli gražu ne pati svarbiausia.
« Ar kultūros politika – neįmanoma misija?
1 atsiliepimas
Dauguma, Lietuvos gyventojų, net nežino,kad gali tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme.Į Prezidento,parlamento ar vietos savivaldos rinkimus,ateina tik iš pareigos,kad reikia “išbalsuoti” ir tai iki 50 proc. rinkėjų.Iš jų,tik apiė 10 proc. išreitinguoja kandidatus. Tai va,čia ir prasideda tarp “savų” dalybos postais,prasideda korupciniai ryšiai,trypiama demokratija.Rinkėjas matomas tik iki rinkimų,pažadant,pažadant,pažadant.Pirmiausiai, turi būti išspręsti,tiesioginiai seniūnų rinkimai.Seniūnijos gyventojai, išsirinktų savo bendruomenės narį,tokį,kuris atitiktų jų lūkesčius ir esant būtinumui,galėtų jį perrinkti.Dalis, dabartinių seniūnų,yra kaip karaliai,dirbantys nuo atkurtos nepriklausomos Lietuvos dienos,kokios tai partijos rėmėjai ir jaučiasi nepakeičiami.Seniūnijai vadovauti,dažnai laimi konkursą ne tos seniūnijos bendruomenės narys,o toje teritorijoje valdančiosios partijos atstovas.Tiesioginiai seniūnų rinkimai būtini,kaip ir merų,nustatant kadencijos laiką.Jei jo darbas bus įvertintas,gyventojai jį vėl perrinks.
vasario 26, 2014, 11:43