








Verslininkas Vilius Kaikaris sukėlė audrą sukritikavęs Lietuvos politiką reaguojant į Rusijos agresiją Ukrainoje.
Jis teigė, kad dėl Lietuvos laikysenos kentės mūsų šalies verslas. V.Kaikariui pritarė verslininkas Šarūnas Marčiulionis, praeityje garsus krepšininkas.
Į verslininkų mintis būtina įsiklausyti. Beje, V.Kaikariu labiausiai piktinamasi ne dėl to, kad jis kritikavo valdžios atstovų veiksmus, o dėl paniekinamo atsiliepimo apie Lietuvos kariuomenę, kartu ir apie valstybę. Akivaizdi kultūros stoka: nemokama reikšti minčių ir kalbėti apie savo interesus nemenkinant kitų, šiuo atveju kariuomenės, pelniusios visuomenės pasitikėjimą. Kažkas atkirsdamas pavadins visus verslininkus sukčiais. Taip ir sukasi ydingas ratas, draskantis visuomenę ir silpninantis valstybę.
Vis dėlto keliama reali problema. Šiuolaikiniame pasaulyje nuolat kyla dilema ir tenka rinktis vieną iš dviejų: vertybes ir principus arba šaltą išskaičiavimą siekiant naudos. Ne paslaptis, kad daugelis Vakarų Europos valstybių linksta į pragmatizmą. Pavyzdžiui, Kinijoje visai nepastebima žmogaus teisių pažeidimų. Taip pat dominuoja interesas bet kokia kaina išlaikyti gerus prekybinius santykius su Rusija. Čia paminėtinas Prancūzijos sandėris pastatyti Rusijai kelis modernius desantinius karo laivus „Mistral“.
Kartais padėtis pateikiama taip, tarsi iš verslo ryšių su Rytų valstybėmis pelnosi tik pavieniai verslininkai, kurie dar drįsta kelti pretenzijų valstybei. Tačiau juk santykiai su Rytų kaimynėmis yra valstybės ekonomikos dalis, nuo jų iš dalies priklauso gerovė. O nuo jos, beje, priklauso ir valstybės saugumas. Jei Ukrainoje gyvenimo lygis būtų aukštesnis nei Rusijoje, padėtis Kryme galėtų būti kita.
Lietuvos valdžios atstovai neturėtų pamiršti, kad vienas svarbiausių jų veiklos tikslų – užtikrinti kuo geresnes sąlygas mūsų šalies verslui, o tam būtini kuo geresni santykiai su visomis pasaulio valstybėmis, ypač su kaimynais. Kita vertus, verslininkai, ypač plėtojantys savo verslą Rytuose, turėtų bent kiek orientuotis tarptautinėje politikoje.
Š.Marčiulionis bando skųstis, kad sumažėjo rusų turistų srautas į jo valdomus Lietuvos viešbučius. Taip, apmaudu, tačiau negi jis mano, kad tai atsitiko dėl Lietuvos užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus samprotavimų ar dėl to, kad lapkritį Euromaidano mitinge pasirodė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė? Mūsų politikų kalbos ir veiksmai nėra ypatingi pasaulio įvykių kontekste ir negalėtų patraukti Rusijos visuomenės dėmesio.
Tačiau per Kremliaus kontroliuojamas žiniasklaidos priemones prieš Baltijos valstybes vykdoma šmeižto kampanija galėjo paveikti turistų srautą. Kremlius seniai yra sudaręs priešų sąrašą ir numatęs propagandos kampanijos akcentus. Šis planas bus įgyvendinamas, kad ir ką mūsų politikai kalbėtų ar darytų. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo pirmojoje spaudos konferencijoje Ukrainos klausimu paskelbė, neva Lietuva rengė Euromaidano smogikus. Nors tuo metu nė vienas mūsų šalies politikas nekalbėjo apie sankcijas Rusijai, Lietuvai aukščiausiu lygiu buvo mestas rimčiausias iš piršto laužtas kaltinimas, tad Lietuvos politikų veiksmai jau nieko negalėjo nei pataisyti, nei pabloginti. Kremliaus televizijos reportažas atskleidė, kad šiam išgalvotam faktui paviešinti rengtasi kelerius metus.
V.Kaikaris priekaištauja, kad dėl prastų santykių su Rusija mums tenka brangiai mokėti už dujas. Tačiau verslininkas turėtų žinoti, kad po Lietuvos sutartimi su „Gazprom“ parašą padėjo tuometinis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas, kuris visą laiką nuoširdžiai norėjo pagerinti santykius su Rusija. Ir tik kai dėl „Gazprom“ veiksmų buvo kreiptasi į Europos Komisiją, bendrovė paduota į teismą ir pradėtas rimtai įgyvendinti dujų terminalo projektas, atskriejo siūlymas derėtis dėl mažesnės dujų kainos. Abejotinas ir Nerijaus Maliukevičiaus teiginys, kad vykdydama informacinio karo veiksmus Rusija rengia dirvą ekonominėms sankcijoms įvesti. 2013-ųjų spalį, kai Rusija, sulaužydama Pasaulio prekybos organizacijos taisykles ir kitus tarptautinius įsipareigojimus, įvedė ribojimą pieno produktams įvežti, nebuvo pateikta jokio rišlaus paaiškinimo ar pagrindimo. Kartu Rusija įsigeidė keisti leidimų sistemą mūsų šalies vežėjams, grasindama išstumti juos iš savo rinkos. Tuo metu nebūta jokių Lietuvos politikų veiksmų, galbūt galinčių „supykdyti“ Maskvą. Kremlius tiesiog elgiasi taip, kaip jam patinka, ir jam nereikia jokių pasiteisinimų.
Tą patį galima pasakyti ir apie Kremliaus santykius su kitais kaimynais. Tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius suderėjo Ukrainai pigesnes dujas už skausmingai Ukrainoje priimtą sutartį – 25 metams išnuomoti Sevastopolio uostą Rusijos kariniam laivynui. Po kelerių metų paaiškėjo, kad Ukraina už dujas moka beveik tiek pat kaip Lietuva, t. y. bene brangiausiai Europoje. Prorusiškam politikui V.Janukovyčiui esant valdžioje Maskva pradėjo riboti daugelio ukrainietiškų prekių importą. Klausant oficialaus Maskvos radijo „Golos Rosiji“ negalima neišgirsti, kad labiausiai šaipomasi ir net tyčiojamasi iš ištikimiausio Maskvai lyderio – Aliaksandro Lukašenkos. Tiesa, Krymo avantiūrą pasmerkė net ir šis politikas.
Galima prisiminti, kad pataisyti santykius su Maskva buvo pasiryžę ir 1996-aisiais į valdžią atėję konservatoriai. Daugiau kaip 10 metų tai stengėsi daryti ir politikoje dominavęs Algirdas Brazauskas. Nieko reikšmingesnio nebuvo pasiekta, tačiau dėl to kalti ne Lietuvos politikai. Jeigu nusilenksi – tai bus palaikyta silpnumu, jeigu nenusilenksi – „baus“ už tai, kad nenusilenki.
Tad V.Kaikario kalbos rodo, kad dalis verslininkų, deja, skendi iliuzijose. Rusijos rinka pelninga, bet kartu sudėtinga ir rizikinga. Tai susiję dalykai. Jei Rusijos rinka būtų skaidri ir prognozuojama, konkurencija joje taip pat būtų nepalyginamai didesnė, o pelnai mažesni.
Rusijai paminant tarptautinę teisę ir laužant sutartis Vakarų santykiai su Rusija pašlijo, dėl to verslas patiria didžiulių nuostolių. Iš bankų atsiimamos lėšos, žlunga kontraktai, patiriami milijardais JAV dolerių vertinami nuostoliai. Tad nerimta dėl to kaltinti mūsų šalies politiką.
Svarbu ir tai, kad valstybės užsienio politikai turi rūpėti ne tik šios dienos reikalai, bet ir ateitis. Lietuva suinteresuota, kad jos aplinkoje formuotųsi demokratinės proeuropietiškos valstybės, nes jos įtvirtina mūsų valstybės stabilumą.
Pagaliau vieną dieną ir Ukraina taps stabili bei auganti valstybė, o jos rinka – ne mažiau patraukli negu Rusijos.
« Kaip atremti Rusijos galias
1 atsiliepimas
kam kialemas triuksmas ir kam jis reikalingas tik virsunelei rinkimai cia pat zemes pardavimo uzsienieciams irgi nusprestas tai kam reikalingas sis sau musu paciu isrinktiems klerkams
balandžio 7, 2014, 22:41