Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Dau­gu­ma ko­men­ta­to­rių pa­lan­kiai įver­ti­no pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės me­ti­nį pra­ne­ši­mą. Iš­ties, šis pra­ne­ši­mas bu­vo iš es­mės tin­ka­mai su­sty­guo­tas ir pers­kai­ty­tas pa­čiu lai­ku. Ži­no­ma, at­si­ras ir skep­ti­kų, ku­rie sa­kys, kad tai tik žo­džiai. 

Ta­čiau po­li­ti­ko kal­bė­ji­mas taip pat yra veiks­mas. No­rė­tum ar ne­no­rė­tum to pri­pa­žin­ti, bet aukš­tų vals­ty­bės par­ei­gū­nų kal­bos for­muo­ja at­mos­fe­rą, nu­ro­do at­spir­ties taš­kus vie­ša­jam dis­kur­sui, ku­ris ga­lų ga­le le­mia ir vals­ty­bės rai­dos kryp­tį.

Ne­ži­nia, ar tai bu­vo są­mo­nin­gas pre­zi­den­tės ap­sisp­ren­di­mas, ar ją ve­dė in­tui­ci­ja, ta­čiau aki­vaiz­du, kad šio­je kal­bo­je ji sten­gė­si pa­teik­ti po­zi­ty­vią Lie­tu­vos at­ei­ties vi­zi­ją, ku­ri kar­tu bū­tų ir įkve­pian­ti, ir rea­li, ir kon­kre­ti. Tai ne­leng­vas da­ly­kas. Vaiz­duo­ti „am­ži­nai tei­sų­jį“ ir svai­dy­tis pur­vais kur kas pa­pras­čiau. Be to, ni­hi­liz­mas ir sa­vi­nie­ka Lie­tu­vo­je iki šiol, ro­dos, tu­rė­jo di­des­nę pa­klau­są nei mė­gi­ni­mai įtvir­tin­ti oru­mą. Kad iš­sa­ko­mos min­tys bū­tų įti­ki­na­mos, po­zi­ty­vus pa­dė­ties ver­ti­ni­mas ir nu­ro­do­ma pers­pek­ty­va ne­tu­ri di­so­nuo­ti su rea­ly­be, o prog­ra­mi­nę kal­bą sa­kan­čio as­mens veik­la tu­ri, kiek tai įma­no­ma, pa­tvir­tin­ti dek­la­ruo­ja­mus sie­kius. Tai, kad pra­ne­ši­mas bu­vo įver­tin­tas pa­lan­kiai, liu­di­ja, jog šios są­ly­gos bent iš da­lies bu­vo įvyk­dy­tos. Įtemp­ta tarp­tau­ti­nė pa­dė­tis su­stip­ri­no pra­ne­ši­mo įtai­gą.

Lie­tu­vos vals­ty­bę vie­ni­jan­čios vi­zi­jos sto­ka ir žmo­nių su­sis­kal­dy­mas yra vie­na es­mi­nių ša­lies prob­le­mų. Tie­sa, apie ją kal­ba­ma ma­žai, ta­čiau tai yra veiks­nys, tu­rin­tis di­džiu­lę reikš­mę. Vie­šo­jo­je erd­vė­je ryš­kiau­siai for­mu­luo­ja­mos dvi skir­tin­gos Lie­tu­vos vi­zi­jos. Vie­no­je jų, tech­no­kra­ti­nė­je-li­be­ra­lio­jo­je, Lie­tu­va ma­to­ma kaip spar­čiai į Va­ka­rų po­li­ti­nę ir eko­no­mi­nę erd­vę be­siin­teg­ruo­jan­ti vals­ty­bė. Tei­gia­ma, kad Lie­tu­va tu­ri pe­rim­ti, nu­ko­pi­juo­ti Va­ka­rų pra­kti­ką, ku­ri čia pa­pras­tai ta­pa­ti­na­ma su kraš­tu­ti­nė­mis li­be­ra­liz­mo ap­raiš­ko­mis ir tech­no­kra­ti­niu po­žiū­riu. Net ir kul­tū­ra, švie­ti­mas, ži­niask­lai­dos tu­ri­nys čia tam­pa tik tru­pi­niais lais­vo­sios rin­kos gir­no­se – at­seit, kam rei­kia, tas pa­siims ir su­si­mo­kės. Pa­gal šį po­žiū­rį, to­kie reiš­ki­niai kaip emig­ra­ci­ja ir so­cia­li­nė at­skir­tis nė­ra prob­le­mos, nes tai lais­vo­sios rin­kos pa­da­ri­niai, ku­rių vals­ty­bė ne­ga­li ir ne­tu­ri ko­re­guo­ti.

Šios vi­zi­jos prob­le­ma yra tai, kad ji sie­kia ko­pi­juo­ti Va­ka­rų mo­de­lį, ku­rio ti­kro­vė­je nė­ra. Net ir li­be­ra­liau­sio­se Va­ka­rų vals­ty­bė­se ge­rai su­vo­kia­ma, kad vi­suo­me­nės ir eko­no­mi­kos pa­žan­ga vi­sų pir­ma yra so­cia­li­nis pro­ce­sas, ku­rio val­džia ne­pa­lie­ka sa­viei­gai, bet nuo­lat ko­re­guo­ja, nau­do­da­ma mo­der­nius val­dy­mo ins­tru­men­tus. Jo­kia pa­žan­ga ne­at­si­ras sa­vai­me, be kryp­tin­gų pa­stan­gų. O šios pa­stan­gos grin­džia­mos ne ak­lų rin­kos jė­gų gar­bi­ni­mu, o vie­ni­jan­čia ša­lies vi­zi­ja, pa­trio­tiz­mu, tar­na­vi­mu sa­vai vi­suo­me­nei. Ki­taip, nei šau­kia tai ne­igian­tys li­be­ra­lai, kiek­vie­na ša­lis tu­ri sa­vų bū­dų tai pa­siek­ti, įtvir­tin­ti sa­vą­ją ta­pa­ty­bę. Ne­ži­no­ma, ar šios vi­zi­jos pro­pa­guo­to­jai su­vo­kia, kad ig­no­ruo­jant iš­skir­ti­nę kul­tū­ros reikš­mę Lie­tu­vos ta­pa­ty­bei kė­si­na­ma­si į pa­čią vals­ty­bės eg­zis­ta­vi­mo pra­smę.

Ki­ta, tau­ti­nė izo­lia­ci­nė Lie­tu­vos vi­zi­ja, prieš­in­gai, ak­cen­tuo­ja ša­lies sa­vi­tu­mą. Ši vi­zi­ja ne­ma­to ga­li­my­bės su­de­rin­ti Lie­tu­vos eu­roat­lan­ti­nę in­teg­ra­ci­ją su Lie­tu­vos ta­pa­ty­bės iš­sau­go­ji­mu. Lie­tu­va tu­rin­ti ras­ti sa­vo ke­lią, vi­sų pir­ma at­si­ri­bo­da­ma nuo sve­ti­mų­jų, ku­rie jau sa­vai­me ke­lia pa­vo­jų. Tie sve­ti­mie­ji – tai ir tau­ti­nės ma­žu­mos, ir už­sie­nie­čiai, ke­ti­nan­tys iš­pirk­ti Lie­tu­vos že­mę, ir im­ig­ran­tai (nors kol kas tik įsi­vaiz­duo­ja­mi), ir lie­tu­viai, no­rin­tys tu­rė­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, ir, ži­no­ma, gė­jai.

Ka­dan­gi rea­ly­bė ski­ria­si nuo šios vi­zi­jos, jos ša­li­nin­kai vis­ką pie­šia ypač juo­do­mis spal­vo­mis. Jie reiš­kia prieš­ta­rau­jan­čias vie­na ki­tai min­tis, kaž­kaip įsi­gud­rin­da­mi to ne­pas­te­bė­ti. Dės­to­ma, kad nė­ra blo­ges­nės vals­ty­bės ir la­biau ko­rum­puo­tos val­džios nei Lie­tu­vo­je, ta­čiau Lie­tu­va vis vien nie­ko ne­tu­ri mo­ky­tis iš Va­ka­rų, ku­rie blo­gi, „su­pu­vę“. Eu­ras ir net už­sie­nio in­ves­ti­ci­jos lai­ko­mos blo­giu. Tuo pat me­tu per­dė­tai liaup­si­na­mas Va­ka­rų aukš­tas gy­ve­ni­mo ly­gis, ku­rį pa­gal šią lo­gi­ką Lie­tu­va esą be­mat pa­siek­tų, jei la­biau izo­liuo­tų­si. Ypač pik­ti­na­ma­si val­džia, ku­ri ne­stab­do emig­ra­ci­jos, kaž­kaip ne­pas­te­bint, kad žmo­nės sa­vo no­ru emig­ruo­ja į tas „siau­bin­gas“ vals­ty­bes, ku­rio­se ne tik cir­ku­liuo­ja eu­ras, bet ir lei­džia­mos gė­jų san­tuo­kos, nors ga­lė­tų gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, ku­rio­je šio siau­bo kol kas nė­ra. Ne­su­ge­ba­ma pa­ste­bė­ti ne tik ES in­dė­lio į Lie­tu­vos pa­žan­gą, bet ir sau­gu­mo ga­ran­ti­jų, ku­rias su­tei­kia eu­roat­lan­ti­nė in­teg­ra­ci­ja. Ig­no­ruo­ja­mas aki­vaiz­dus fak­tas, kad jos at­si­sa­kiu­si Lie­tu­va at­sis­vei­kin­tų su de­mo­kra­ti­ja ir ge­riau­siu at­ve­ju lik­tų sa­te­li­ti­nė Ry­tų kai­my­nės vals­ty­bė. Jau ver­čiau pra­ras­ti sau­gu­mo ga­ran­ti­jas, ne­gu kęs­ti gė­jų par­adus – kar­tais at­ro­do, kad to­kia yra šios vi­zi­jos es­mė. Ji iner­tiš­kai gy­vuo­ja tur­būt dar iš so­viet­me­čio pe­rė­mu­si su­stip­rė­ju­sį tau­tos sa­vi­sau­gos ins­tink­tą. Ta­čiau pa­dė­tis šiuo me­tu yra vi­sai ki­ta – rei­kia rū­pin­tis ne tau­tos iš­sau­go­ji­mu, o vals­ty­bės mo­der­ni­za­vi­mu ir stip­ri­ni­mu, ku­ris kar­tu bus ir tau­tos gy­va­vi­mo ga­ran­ti­ja.

Pre­zi­den­tės D.Gry­baus­kai­tės me­ti­nia­me pra­ne­ši­me ne­ig­no­ruo­ja­mos Lie­tu­vos prob­le­mos, bet ra­gi­na­ma di­džiuo­tis ša­li­mi, at­ra­du­sia sa­vo vie­tą NA­TO ir Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Kal­bo­je ryš­ki nuo­sta­ta, kad ne­prik­lau­so­my­bę bū­ti­na įtvir­tin­ti kon­kre­čiais dar­bais, vie­šo­jo sek­to­riaus veik­lą pri­ar­ti­nant prie Va­ka­rų pra­kti­kos, pri­trau­kiant už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų į ša­lies re­gio­nus ir ypač – už­si­ti­kri­nant ener­ge­ti­nę ne­prik­lau­so­my­bę. Pa­brė­žia­ma pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ir vers­lu­mo ini­cia­ty­vų reikš­mė. Pa­ba­ra­ma val­dan­čio­ji dau­gu­ma, už­siė­mu­si ko­va už fi­nan­si­nės įta­kos zo­nas, ta­čiau kar­tu veid­ro­dis at­su­ka­mas ir į vi­suo­me­nę, pa­si­žy­min­čią iš­skir­ti­ne to­le­ran­ci­ja ky­ši­nin­ka­vi­mui. Ki­lu­sio iš­orės pa­vo­jaus aki­vaiz­do­je kri­tiš­kai ver­ti­na­mas ati­tin­ka­mų tar­ny­bų vaid­muo ir as­me­niš­kai krei­pia­ma­si į žur­na­lis­tus – ko­rek­tiš­kas, pri­im­ti­nas ir ne­tgi bū­ti­nas pre­zi­den­tės žings­nis.

Vals­ty­bi­nio po­žiū­rio šio­je kal­bo­je bu­vo ge­ro­kai dau­giau nei as­me­niš­ku­mų ar ka­te­go­riš­kų iš­puo­lių, ku­rių kar­tais D.Gry­baus­kai­tei ne­pa­vyks­ta iš­veng­ti. Ga­li­ma įvai­riai ver­tin­ti kai ku­rias kal­bos vie­tas, ta­čiau at­ro­do, kad pre­zi­den­tei vie­nin­te­lei iš po­li­ti­kų pa­vy­ko nu­brėž­ti po­zi­ty­vias ir rea­lis­tiš­kas Lie­tu­vos rai­dos gai­res.