Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Lem­tin­gi įvy­kiai klos­to­si Ukrai­no­je. Įtam­pa nuo­lat di­dė­ja. Su­nku prog­no­zuo­ti, kas nu­tiks ar­ti­miau­siu lai­ku, ta­čiau aki­vaiz­du, kad esa­me liu­di­nin­kai pa­dė­ties, kai at­ver­čia­mas nau­jas is­to­ri­jos la­pas.

To­mas Venc­lo­va ne­se­niai kal­bė­jo, esą „juo­da­sis pra­na­šas“ Ed­war­das Lu­ca­sas, nuo­lat mi­nin­tis Ru­si­jos ag­re­sy­vu­mą ir nau­ją šal­tą­jį ka­rą, dar kar­tą su­kly­do, nes Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas ne­bus toks kvai­las, kad pul­tų Ukrai­ną. De­ja, kaip liu­di­ja įvy­kiai, tei­ses­ni bu­vo tie, ku­rie tei­gė, jog Ru­si­jos po­li­ti­ka ne­men­ka da­li­mi lai­ko­si šal­to­jo ka­ro lai­kų tęs­ti­nu­mo. Žlu­go dau­ge­lio puo­se­lė­ta sva­jo­nė apie lais­vą Eu­ro­pą nuo Pi­rė­nų pu­sia­sa­lio iki Ura­lo kal­nų. Ne­pa­sit­vir­ti­no gar­sūs pa­ti­ki­ni­mai, kad šal­to­jo ka­ro ste­reo­ti­pai ne­be­tin­ka šian­die­nos ver­ti­ni­mams. Ri­bo­tos pa­si­ro­dė kal­bos apie tai, jog de­mo­kra­ti­jos ža­ve­sys ir eko­no­mi­niai in­te­re­sai yra svar­biau­si že­my­ną val­dan­tys veiks­niai.

Iš tie­sų Ru­si­jos ag­re­si­ja at­ro­do ne­lo­giš­ka, ne­nau­din­ga vi­sų pir­ma V.Pu­ti­nui, pa­čiai Ru­si­jai. Ši ša­lis pa­sta­ruo­ju me­tu dė­jo daug pa­stan­gų ir lė­šų pud­ruo­da­ma sa­vo įvaiz­dį. Ne­pa­gai­lė­ta 50 mlrd. JAV do­le­rių So­čio olim­pia­dai, mi­li­jar­dai ski­ria­mi ofi­cia­liems ir še­šė­li­niams tarp­tau­ti­niams ži­niask­lai­dos pro­jek­tams. Tie pi­ni­gai li­ko iš­mes­ti į ba­lą, nes da­bar Ru­si­jos įvaiz­dį for­muos ši ag­re­si­ja.

Vi­sam pa­sau­liui ste­bint Ru­si­ja su­lau­žė tarp­tau­ti­nę tei­sę, de fac­to oku­pa­vo Kry­mą, o V.Pu­ti­nas vie­šai par­eiš­kė, kad jo ša­lis nie­kuo dė­ta. Ar iš ti­krų­jų jis, kaip tei­gia Vo­kie­ti­jos kanc­le­rė An­ge­la Mer­kel, pra­ra­do ry­šį su rea­ly­be? Ka­žin… Tai, ką da­ro Ru­si­ja, yra dės­nin­ga. Ži­no­ma, jos žings­nis ne­pro­tin­gas ir ža­lin­gas, jei lai­ky­si­mės po­žiū­rio, kad V.Pu­ti­no, kaip de­mo­kra­ti­nės vals­ty­bės pre­zi­den­to, svar­biau­sias tiks­las – Ru­si­jos ge­ro­vė ir ly­gia­tei­siai ry­šiai su kai­my­nais. Bet juk V.Pu­ti­nas – au­to­ri­ta­ri­nis va­do­vas, sie­kian­tis bet ko­kia kai­na stip­rin­ti val­džią. Ru­si­jos eko­no­mi­kos ir šiaip lau­kė ne ge­riau­sios die­nos, vis dau­giau ėmė ras­tis žmo­nių, pa­var­gu­sių nuo re­ži­mo, tad pra­dė­ti ag­re­si­ją yra ge­riau­sias bū­das su­telk­ti ran­ko­se ne­ri­bo­tą val­džią. V.Pu­ti­nas tai ži­no dar nuo Če­čė­ni­jos ka­ro lai­kų. Kry­mas oku­puo­tas, ir nuo šiol pa­gal la­biau­siai ti­kė­ti­ną sce­na­ri­jų jis liks ne­ofi­cia­li Ru­si­jos da­lis. Nie­ko nau­jo – pu­sia­sa­lis įsi­lies į pie­ti­nį ne­pri­pa­žin­tų Ru­si­jos kon­tro­liuo­ja­mų te­ri­to­ri­jų žie­dą, ku­rį šiuo me­tu su­da­ro Pa­dnies­trė, Ab­cha­zi­ja ir Pie­tų Ose­ti­ja. Ta­čiau Ru­si­ja pra­lai­mė­jo ge­ro­kai dau­giau – ji ga­lu­ti­nai pra­ra­do Ukrai­ną. Su­žlug­dy­tas ir am­bi­cin­giau­sias V.Pu­ti­no pro­jek­tas Eu­ra­zi­jos są­jun­ga – lais­vo­sios pre­ky­bos erd­vė, sva­jo­nė­se gal­būt ga­lė­ju­si mes­ti iš­šū­kį net ES. Da­bar vi­siems, taip pat ir Ka­zachs­ta­no pre­zi­den­tui Nu­rsul­ta­nui Na­zar­ba­je­vui, tu­rė­tų bū­ti aiš­ku, kad ne pre­ky­ba šio­je są­jun­go­je yra svar­biau­sias da­ly­kas, ir kie­no čia vi­są lai­ką tu­rės bū­ti vir­šus.

Kaip po šios oku­pa­ci­jos kei­čia­si Lie­tu­vos pa­dė­tis? Ži­no­ma, Lie­tu­vai tai blo­ga nau­jie­na. Ru­si­ja te­bė­ra vie­na svar­biau­sių pre­ky­bos par­tne­rių, nors jau ku­rį lai­ką bu­vo ma­ty­ti, kad kliau­tis to­kia par­tne­re su­nku. Pa­aš­trė­jus Ru­si­jos ir Va­ka­rų san­ty­kiams, eko­no­mi­niai ry­šiai su Ru­si­ja bus pa­ženk­lin­ti dar di­des­ne ri­zi­ka. Tie­sa, ne­ma­žai Lie­tu­vos įmo­nių jau pa­jė­gios pa­ly­gin­ti leng­vai per­sio­rien­tuo­ti į ki­tas glo­ba­laus pa­sau­lio erd­ves. Tai įro­dė in­ci­den­tas, kai Ru­si­ja ke­liems mė­ne­siams užd­rau­dė pie­no im­por­tą iš Lie­tu­vos.

Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų (TS-LKD) dar­bo gru­pė ne­se­niai pa­skel­bė Minkš­to­sios Ru­si­jos su­lai­ky­mo stra­te­gi­jos pro­jek­tą. Po šios in­va­zi­jos stra­te­gi­jos kū­rė­jų už­da­vi­nys pa­leng­vė­jo – ne­be­rei­kės įro­di­nė­ti, kad prob­le­ma iš ti­krų­jų yra. Grės­mė rea­li, nors, ki­ta ver­tus, ją ga­li­me ma­ty­ti ne to­kio­je dra­ma­tiš­ko­je švie­so­je – pa­aiš­kė­jo, kad Ru­si­ja va­do­vau­ja­si pa­se­nu­sio­mis XIX am­žiaus ka­te­go­ri­jo­mis. Šian­dien ši ša­lis ne­la­bai tu­ri kuo ap­ža­vė­ti, ne­bent ga­li pa­siū­ly­ti na­cio­na­liz­mą, ku­ris yra at­stu­mian­tis. Ru­si­jos bars­to­mus pop­kul­tū­ros bliz­gu­čius da­bar nu­stel­bė at­si­vė­ręs ti­kra­sis jos vei­das. Ži­no­ma, kaip at­sklei­džia­ma stra­te­gi­jo­je, Ru­si­jos tai­ko­mi me­to­dai ga­li kel­ti są­my­šį Lie­tu­vo­je ir truk­dy­ti mū­sų vals­ty­bei la­biau su­ar­tė­ti su Va­ka­rais. Jo­je ap­tin­ka­ma ga­na įdo­mių fak­tų – pa­vyz­džiui, kad Lie­tu­vos emig­ran­tų spau­dą JAV ir ki­to­se Va­ka­rų vals­ty­bė­se kon­tro­liuo­ja su Ru­si­ja su­si­ju­sios bend­ro­vės. Ki­ta ver­tus, į vie­ną vie­tą su­pla­ka­ma pa­čios Lie­tu­vos po­li­ti­kų, vi­suo­me­nės silp­nu­mas, ne­iš­ma­ny­mas, pri­mi­ty­vi mąs­ty­se­na ir Ru­si­jos kryp­tin­gai vyk­do­mi veiks­mai, ir tai yra stra­te­gi­jos silp­ny­bė. Kaip pa­vyz­dį ga­li­ma pa­mi­nė­ti re­fe­ren­du­mą dėl Vi­sa­gi­no at­omi­nės elek­tri­nės, ku­ris čia trak­tuo­ja­mas kaip Ru­si­jos są­moks­lo da­lis. 2012-ųjų lie­pą TS-LKD ir jų koa­li­ci­jos par­tne­riai ne­bal­sa­vo už re­fe­ren­du­mo pa­skel­bi­mą, ta­čiau ne­reiš­kė ir pro­tes­to. Tuo­me­tis prem­je­ras And­rius Ku­bi­lius vi­so la­bo kal­bė­jo, kad re­fe­ren­du­mas nė­ra la­bai rei­ka­lin­gas, nors pri­pa­ži­no, jog te­ma žmo­nėms esan­ti pa­trauk­li. Tik da­bar, pra­ėjus pu­san­trų me­tų, re­fe­ren­du­mas pra­dė­tas pieš­ti dra­ma­tiš­ko­mis spal­vo­mis.

Ti­piš­kas pa­vyz­dys yra 2012 me­tų is­to­ri­ja, kai TV3 trans­lia­vo pir­mą kar­tą ren­gia­mus Lie­tu­vos pop­mu­zi­kos M.A.M.A. ap­do­va­no­ji­mus, o LNK tuo me­tu į ete­rį pa­lei­do „Šu­ri­ko nuo­ty­kius“. Šu­ri­ko rei­tin­gai no­kau­ta­vo M.A.M.A., bet, ma­nau, tą­kart ap­siei­ta be Mask­vos ran­kos. Tą pa­tį ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie stra­te­gi­jo­je mi­ni­mas šv. Ka­lė­dų ir Nau­jų­jų me­tų šven­ti­nes te­le­vi­zi­jų lai­das – jų re­dak­to­riai tie­siog ei­na leng­viau­siu ke­liu. Ži­no­ma, čia ky­la klau­si­mas apie šių žmo­nių ver­ty­bes, eti­ką.

Ten­ka su­tik­ti su stra­te­gi­jos kons­ta­ta­vi­mu, kad pro­vin­ci­jo­je vy­rau­ja an­tieu­ro­pie­tiš­kos, an­ti­va­ka­rie­tiš­kos pa­krai­pos spau­da, be­je, pa­čios že­miau­sios žur­na­lis­ti­kos ko­ky­bės. Tik ir vėl – dėl to kal­ta to­li gra­žu ne vien Mask­va.

Kad bū­tų su­ma­žin­ta Ru­si­jos „minkš­to­ji“ įta­ka, stra­te­gi­jo­je siū­lo­ma įves­ti ži­niask­lai­dai nau­jų rei­ka­la­vi­mų, įvai­rių ap­ri­bo­ji­mų. Ka­žin ar tai bū­tų efek­ty­vu. Ky­la abe­jo­nių, ar ver­ta siū­ly­ti nau­jas ži­niask­lai­dos skaid­ru­mo prie­mo­nes, kai jau daug me­tų ne­su­ge­ba­ma įgy­ven­din­ti eg­zis­tuo­jan­čių ele­men­ta­rių nuo­sta­tų – dek­la­ruo­ti sa­vi­nin­kus, at­skir­ti jų in­te­re­sus nuo re­dak­ci­jos dar­bo, žy­mė­ti už­sa­ko­muo­sius straips­nius ir t. t. Daug efek­ty­viau bū­tų stip­rin­ti na­cio­na­li­nę ži­niask­lai­dą pa­si­tel­kiant įvai­rius pro­jek­tus, mo­kes­čių po­li­ti­ką. Pra­dė­ti rei­kė­tų nuo na­cio­na­li­nio trans­liuo­to­jo, ne­už­mirš­ti re­gio­nų spau­dos. Gal šio ak­cen­to stra­te­gi­jo­je stin­ga dėl to, kad TS-LKD to­li gra­žu ne­ga­li pa­si­gir­ti šios sri­ties lai­mė­ji­mais per sa­vo val­dy­mo me­tus. Ta­čiau to­kiu at­ve­ju ver­tė­tų at­vi­rai pri­pa­žin­ti klai­das. Il­ges­nė­je pers­pek­ty­vo­je iš­kel­tus tiks­lus ga­li­ma pa­siek­ti vie­nin­te­liu bū­du – stip­ri­nant švie­ti­mo sis­te­mą, ir to­li gra­žu ne tik su­tel­kiant dė­me­sį tie­sio­giai į pa­trio­tiz­mo ug­dy­mą.

Ar kalti Lietuvos politikai »