Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Pa­bė­gė­lių kri­zė kre­čia ir dras­ko Eu­ro­pą, gra­si­na ne­at­pa­žįs­ta­mai pa­keis­ti jos vei­dą. Vals­ty­bės stab­do Šen­ge­no su­tar­ties ga­lio­ji­mą, tve­ria spyg­liuo­tas tvo­ras, svai­do­si kal­ti­ni­mais vie­na ki­tai.

Po­žiū­ris į pa­bė­gė­lius skal­do Eu­ro­pos vals­ty­bių vi­suo­me­nę, ak­ty­vi­na ra­di­ka­lias kse­no­fo­bi­nes po­li­ti­nes jė­gas. Pa­bė­gė­lių at­žvil­giu pa­pras­tai iš­sa­ko­mos prieš­in­gos nuo­mo­nės: „Tai yra daug iš­ken­tę žmo­nės, ir juos pri­im­ti – mū­sų par­ei­ga bei gar­bės rei­ka­las“ ar­ba „Tarp mig­ran­tų per­ne­lyg daug leng­vo gy­ve­ni­mo ieš­ko­to­jų, ku­rie tie­siog nau­do­ja­si eu­ro­pie­čių ge­ra­no­riš­ku­mu ir nai­vu­mu.“

Man iki ga­lo ne­priim­ti­nas nei vie­nas, nei ki­tas tei­gi­nys. Sa­vo pa­sta­bas iš­sky­riau į dvi da­lis, ku­rio­se pa­tei­kia­mos min­tys, žvel­giant iš skir­tin­gų po­žiū­rio taš­kų.

Vi­sų pir­ma pa­ieš­ko­ki­me at­sa­ky­mo į klau­si­mą, ar plūs­tan­tys mig­ran­tai – vi­so la­bo leng­vo gy­ve­ni­mo ieš­ko­to­jai?

Tarp pa­bė­gė­lių iš­ties ne­ma­žai eko­no­mi­nių mig­ran­tų, ta­čiau šią eti­ke­tę bū­tų ne­są­ži­nin­ga kli­juo­ti at­vy­kė­liams iš Si­ri­jos ir Ira­ko.

Veng­ri­jos mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Or­ba­nas aiš­ki­na, jog pa­bė­gė­liai – vi­so la­bo leng­vo gy­ve­ni­mo iš­troš­kę žmo­nės, ku­rie dėl glo­ba­li­za­ci­jos tar­si su­ma­žė­jus pa­sau­liui stai­ga su­pra­to, kad per te­le­vi­zi­ją ma­to­ma Va­ka­rų ge­ro­vė yra prie­ina­ma ir jiems. Pa­na­šūs tei­gi­niai ne­re­tai skam­ba iš po­li­ti­kų lū­pų, ži­niask­lai­do­je. Jie yra pa­dik­tuo­ti ar­ba di­džiu­lio ne­iš­ma­ny­mo, ar­ba šiurkš­čios de­ma­go­gi­jos. Si­ri­jo­je, kur prieš ka­rą gy­ve­no apie 22 mln. žmo­nių, jau be­veik pen­ke­rius me­tus vyks­ta pi­lie­ti­nis ka­ras, nu­si­ne­šęs apie 250 tūkst. gy­vy­bių. Su­pran­ta­ma, kad apie ša­lies eko­no­mi­ką be­veik nė­ra ką kal­bė­ti. Nuo va­sa­rio 27 die­nos įsi­ga­lio­jo tra­pios pa­liau­bos, be­je, ne­lie­čian­čios fa­na­tiš­kų „Is­la­mo vals­ty­bės (IS) ir „Al-Qae­dos“ ša­kos „Al-Nu­sra“ fron­to gru­puo­čių, bet tai tik men­ka proš­vais­tė po už­si­tę­su­sio koš­ma­ro. Tar­pu­sa­vy­je ko­vo­ja ke­lio­li­ka gru­puo­čių, o dau­giau kaip pu­sę ša­lies te­ri­to­ri­jos kon­tro­liuo­ja IS ir „Al-Nu­sra“. Ale­pas, ku­ria­me prieš ka­rą bu­vo 2,5 mln. gy­ven­to­jų, ta­po „Si­ri­jos Sta­ling­ra­du“. Ja­me jau ne vie­nus me­tus ne­si­liau­ja įnir­tin­gi mū­šiai. Hom­sas, bu­vęs tre­čias pa­gal dy­dį Si­ri­jos mies­tas, yra ta­pęs griu­vė­siais. Pra­si­dė­ję Ru­si­jos bom­bar­da­vi­mai ir pre­zi­den­to Bas­ha­ro al-As­sa­do puo­li­mas su­kė­lė tik dar di­des­nį chao­są. Vien 2015 me­tų spa­lį bom­bos pa­tai­kė į 12 li­go­ni­nių, o ką jau kal­bė­ti apie gy­ve­na­muo­sius kvar­ta­lus. Tad dau­gu­ma Si­ri­jos žmo­nių nuo­lat pa­ti­ria smur­tą, rea­lią grės­mę, ba­dau­ja ir apž­vel­gia­mo­je at­ei­ty­je ne­ga­li ti­kė­tis nor­ma­lių gy­ve­ni­mo są­ly­gų. Pa­bė­gė­liais ta­po be­veik 12 mln. si­rų. Ži­nant, ko­kia pa­dė­tis ša­ly­je, lie­ka ste­bė­tis, kad pa­si­trau­kė tik pu­sė gy­ven­to­jų, o ki­ti dar li­ko gy­ven­ti ne­pa­ke­lia­mo­mis są­ly­go­mis.

Si­tua­ci­ja dau­ge­ly­je Ira­ko vie­tų taip pat pri­me­na Si­ri­ją. Ša­ly­je vy­rau­ja chao­sas, ji su­ski­lu­si į ke­le­tą te­ri­to­ri­jų. Maž­daug treč­da­lį ša­lies užė­mu­si IS, o ki­tur ne­si­liau­ja te­ro­ro ak­tai, gru­puo­čių sa­va­va­lia­vi­mas, prie­var­ta prieš ki­tų kon­fe­si­jų ar ki­tų is­la­mo sro­vių ti­kin­čiuo­sius.

Tur­ki­jo­je, kur yra di­džiau­sia pa­bė­gė­lių kon­cen­tra­ci­ja, jie vi­so la­bo to­le­ruo­ja­mi, ta­čiau nie­ko ne­ga­li ti­kė­tis – ne vie­nus me­tus gy­ve­na lai­ki­nuo­se būs­tuo­se, jiems ne­su­tei­kia­mas joks sta­tu­sas, jie daž­niau­siai ne­gau­na lei­di­mo dirb­ti. Ne­tu­rė­da­mi jo­kių pers­pek­ty­vų žmo­nės ryž­ta­si pa­vo­jin­gai ke­lio­nei į Eu­ro­pą, kur vi­lia­si pra­dė­ti nau­ją gy­ve­ni­mą.

Kai kas ste­bi­si, jog da­lis pa­bė­gė­lių tu­ri iš­ma­niuo­sius te­le­fo­nus ar ne­ma­žai pi­ni­gų, ta­čiau tai ne­įro­do, kad jie, ge­rai gy­ven­da­mi, trokš­ta pri­vi­le­gi­jų ir dar ge­res­nio gy­ve­ni­mo. Šį ar­gu­men­tą ga­li­ma pa­suk­ti prieš­in­ga link­me – pa­bė­gė­liais ta­po vi­du­ri­nės kla­sės at­sto­vai, ku­rie nor­ma­lio­mis są­ly­go­mis nie­ka­da ne­bū­tų pa­li­kę sa­vo ša­lies.

Ta­čiau yra ir ki­ta me­da­lio pu­sė. Vis­kas, kas pa­sa­ky­ta, ne­pa­tei­si­na Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) veiks­mų. Pa­li­kę pa­bė­gė­lių kri­zę sa­viei­gai ES va­do­vai pa­smer­kė pa­vo­jui vi­są ne vie­nus me­tus kur­tą są­jun­gos bend­ra­dar­bia­vi­mo ir in­teg­ra­ci­jos sis­te­mą. Kur tie Eu­ro­pos ly­de­riai, ką jie siū­lo? Eu­ro­pos Va­do­vų Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Do­nal­das Tus­kas, re­gis, slaps­to­si sa­vo ka­bi­ne­te, Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos va­do­vas Jea­nas-Clau­de’as Junc­ke­ris pliauš­kia nie­kus, o Eu­ro­pos Par­la­men­to pir­mi­nin­kas Mar­ti­nas Schul­zas, vis dar kal­bė­da­mas, kad tur­tin­ga Eu­ro­pa pri­va­lo pri­im­ti pa­bė­gė­lius, tar­si ne­ma­to rea­ly­bės: juk pa­bė­gė­lių srau­tus jau dras­tiš­kai ri­bo­ja net ir pa­lan­kiau­siai jų at­žvil­giu nu­si­tei­ku­sios Va­ka­rų vals­ty­bės. Vo­kie­ti­jos kanc­le­rė An­ge­la Mer­kel, anks­čiau ne kar­tą ėmu­sis ini­cia­ty­vos esant su­nkiai si­tua­ci­jai, šį­syk pa­no­ro tap­ti mo­ti­na Te­re­se, ga­vo žur­na­lo „Ti­me“ Me­tų žmo­gaus ti­tu­lą, bet jos veiks­mai pri­si­dė­jo griau­nant vie­nin­gos Eu­ro­pos pro­jek­tą. Ne­su­val­dy­ta kri­zė pa­ker­ta Eu­ro­pos įvaiz­dį, ir tai ga­li tap­ti rim­tu veiks­niu šią va­sa­rą Jung­ti­nei Ka­ra­lys­tei bal­suo­jant re­fe­ren­du­me dėl na­rys­tės ES. Ki­lęs chao­sas bal­sų už na­rys­tę ne­pri­dės, o ga­li­mas šios ša­lies at­sis­ky­ri­mas bū­tų ža­lin­gas vi­siems.

Jei ES pa­kriks, jei Eu­ro­pos vals­ty­bė­se at­si­ras įtam­pos ir chao­so, nuo to nie­kam ne­bus ge­riau. Žvel­giant į to­les­nę pers­pek­ty­vą, tai ne­igia­mai pa­veiks vi­są pa­sau­lį, taip pat ir Ar­ti­mų­jų Ry­tų žmo­nėms liks ma­žiau vil­ties.

ES ly­de­riai nuo pat pra­džių ne­rea­lis­tiš­kai ver­ti­no pa­dė­tį, to­le­ra­vo Šen­ge­no tai­syk­lių pa­žei­di­mus, siū­lė ne­veiks­min­gus, be­vil­tiš­kus spren­di­mus, to­kius kaip pa­bė­gė­lių pa­si­da­li­ji­mą tarp vals­ty­bių pa­gal kvo­tas. ES va­do­vai el­gė­si ir rea­ga­vo taip, tar­si bū­tų nor­ma­lu, kad į že­my­ną pa­ten­ka kon­tra­ban­di­nin­kų, mo­kan­čių duo­klę IS, ga­be­na­mi žmo­nės, kad ne­ma­žai jų ke­liau­da­mi nu­skęs­ta, kad pa­bė­gė­liai, uja­mi, stum­do­mi, purš­kia­mi aša­ri­nė­mis du­jo­mis, blaš­ko­si po Eu­ro­pą. Ne­už­te­ko net ke­le­rių me­tų, kad bū­tų įver­tin­ta pa­dė­tis ir im­ta­si veiks­min­gų prie­mo­nių.

Yra tei­kia­mi ne­vy­kę pa­siū­ly­mai, o pa­skui skun­džia­ma­si, kad Eu­ro­pa ne­so­li­da­ri. Taip, pa­bė­gė­lių prob­le­ma di­de­lė, ne­leng­vai iš­spren­džia­ma, ta­čiau juk ES yra tur­tin­gas re­gio­nas, di­džiau­sia pa­sau­lio eko­no­mi­ka. Kad sta­bi­li­zuo­tų pa­dė­tį ir ap­sau­go­tų sa­ve, ji tu­rė­tų nau­do­ti vi­sus įma­no­mus iš­tek­lius, vi­sas ga­li­mas prie­mo­nes.

Nuo 2010 me­tų Grai­ki­jai su­si­dū­rus su fi­nan­si­niais su­nku­mais, jai bu­vo nu­ra­šy­tos sko­los, skai­čiuo­ja­mos šim­tais mi­li­jar­dų eu­rų, skir­ta dau­giau nei 300 mlrd. eu­rų nau­jų pa­sko­lų, nors blo­giau­sia, kas tuo me­tu grė­sė, – Grai­ki­jos ban­kro­tas ir ša­lies pa­si­trau­ki­mas iš eu­ro zo­nos. Net jei bū­tų iš­si­pil­dęs blo­giau­sias sce­na­ri­jus, tą kri­zę da­bar jau bū­tu­me už­mir­šę. Pa­bė­gė­lių kri­zė ke­lia ne­pa­ly­gin­ti dau­giau rū­pes­čių ir grės­mių, ta­čiau ji dėl ne­sup­ran­ta­mų prie­žas­čių ne­su­lau­kia net da­le­lės to dė­me­sio, ku­ris bu­vo skir­tas kri­zės iš­tik­tai Grai­ki­jai.