Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Ar pagrįsti prezidentės priekaištai socialdemokratams?
Kovo pradžioje premjeras Algirdas Butkevičius televizijos laidoje pažėrė precedento neturinčių kaltinimų prezidentei Daliai Grybauskaitei. Jis teigė, jog valstybės vadovė nuo pirmų dienų kaišiojo pagalius Vyriausybei į ratus, net tarp užsienio šalių vyriausybių platino žinią, kad Lietuvos ministrų kabinetas esantis korumpuotas.
Prezidentė esą iš anksto žinojusi ir užsiminusi premjerui, kad vadinamojo Vijūnėlės dvaro byla bus nutraukta, o slaptai įrašyti pokalbiai – paviešinti. Taigi, galima daryti išvadą, kad prezidentė palaikanti glaudžius ryšius su teisėsaugos institucijomis, o gal net inspiruojanti jos veiksmus.
Keliomis dienomis anksčiau Lietuvos socialdemokratų partija paskelbė tekstą, kuriame reiškiamas nusistebėjimas, jog Vyriausybė nuolat patiria akivaizdų ir tendencingą prezidentės spaudimą. Tuo nepasitenkinę socialdemokratai smogė stipriau – kėlė retorinį klausimą, ar šalies vadovė netampa panaši į kai kurių Rytų kaimynių valstybių prezidentus?
Prezidentė šių socialdemokratų pareiškimų nekomentavo. Įtampa tarp prezidentės ir Vyriausybės daugiau nedidėjo, nors D. Grybauskaitė toliau kategoriškai reikalavo aplinkos ministro Kęstučio Trečioko atsistatydinimo.
Ar socialdemokratai turi pagrindo piktintis prezidentės elgesiu? Regis, jie neišlaikė įtampos ir sureagavo pernelyg jautriai nepastebėdami, kad prezidentės strėlės visų pirma skrieja ne į juos, o į kitus valdančiosios koalicijos partnerius. Dar formuojant šią Vyriausybę prezidentė aiškiai leido suprasti, kad tokioms politinėms jėgoms kaip Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“ Vyriausybėje – ne vieta. Pasitikėjimo nekėlė ir ketvirtas tuometis Vyriausybės partneris – Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Prezidentė pripažino Vyriausybę sukąstais dantimis, ir iškart buvo aišku, kad didelio D. Grybauskaitės palankumo ji nesulauks.
Rezervuotai vertinti Vyriausybę prezidentė turėjo rimto pagrindo. Ir tai lėmė ne politinės simpatijos ar antipatijos. Dviejų valdančiųjų partijų istorija ne kartą liudijo, kad ne viešasis interesas, ne konstruktyvus darbas dėl Lietuvos pažangos yra svarbiausias jų veiklos motyvas. Šią kadenciją abi partijas gaubę įtarimai neišsisklaidė. Priešingai, jų tik padaugėjo. Teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį Darbo partijos vadovams vadinamojoje juodosios buhalterijos byloje. Specialiųjų tyrimų tarnyba pareiškė įtarimus dėl pinigų plovimo ir prekybos poveikiu partijai „Tvarka ir teisingumas“. Jos vadovas Rolandas Paksas, kuris dėl neskaidrios veiklos kadaise buvo pašalintas iš prezidento posto, įtariamas prekyba poveikiu bei piktnaudžiavimu ir kitoje byloje. Savivaldybių tarybose ar vykstant rinkimams šių partijų atstovai dažniau nei kitų politinių jėgų nariai įsipainioja į skandalus, o įkliuvę teisėsaugai neretai sulaukia partijų paramos. Būdinga ir tai, kad šios partijos, net ir priklausydamos valdančiajai daugumai, nevengia populistinių akcijų, kartais net išpuolių prieš Vyriausybėje dominuojančius socialdemokratus. Dar neseniai Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas rašinėjo viešus gaižius laiškus, į miltus malančius socialdemokratus ir jų lyderį A. Butkevičių. Tačiau tąsyk socialdemokratai nereagavo taip, kaip išgirdę D. Grybauskaitės reikalavimus.
Vertindamas raginimus aplinkos ministrui K. Trečiokui atsistatydinti, partijos „Tvarka ir teisingumas“ prezidiumas vėl pademonstravo apsimestinį aklumą, pareikšdamas, esą K. Trečiokas negali prisiimti atsakomybės už kolegialų Vyriausybės sprendimą. Bet juk dabar jo niekas ir nekaltina padarius pažeidimų. Ministrui yra metami kaltinimai dėl melagingų liudijimų Seimo komisijoje ir žiniasklaidoje, kai K. Trečiokas tvirtino, kad Druskininkų meras Ričardas Malinauskas į jį niekada nesikreipė dėl Vyriausybės nutarimo, susijusio su vadinamuoju Vijūnėlės dvaru, nors paviešinti pokalbių įrašai liudija ką kita. Partija dar kartą parodė, kad turi savitą etikos supratimą.
Akivaizdu, kad socialdemokratai būtų pasielgę išmintingiau, jei būtų buvę santūrūs ir, užuot metę iššūkį, tiesiog atsiriboję nuo neskaidrios veiklos. Premjeras A. Butkevičius prasitarė, jog su prezidente jam teko svarstyti mažumos Vyriausybės galimybę, o tai tik vėl liudija, kad prezidentės atakų smaigalys nėra socialdemokratai. Dabar išeina taip, kad sureagavę į prezidentės veiksmus socialdemokratai prisiėmė svetimas nuodėmes.
Galbūt pavargę nuo trejus su puse metų trukusio tam tikro prezidentės spaudimo socialdemokratai neišlaikė ir, akivaizdžiai susierzinę, ėmė reaguoti emocingai. Tokiai patyrusiai partijai tai garbės nedaro. Emocingame socialdemokratų pareiškime prezidentei reiškiami priekaištai yra smulkmeniški, neesminiai ir galiausiai – nelabai įtikimi. Tą patį galima pasakyti apie A. Butkevičiaus pareiškimą žiniasklaidoje dėl prezidentės veiksmų diskredituojant Vyriausybę. Premjero kalbos apie prezidentūros užkulisinę veiklą prieš Vyriausybę užsienyje yra neįrodomos, paženklintos subjektyvumo spaudu, todėl skamba nesolidžiai. Prasmingiau būtų buvę tokias impresijas palikti memuarams.
Butkevičius daro vienas kitam prieštaraujančius pareiškimus dėl aplinkos ministro ir mėgina įteigti, kad šią visiškai aiškią padėtį dar reikia papildomai tirti. Pareiškimas, jog jis lauks Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo dėl ministro ir tik tada apsispręs pats, liudija, kad premjeras vengia atsakomybės. Keistai skamba jo aiškinimai, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 343 dėl kurortinių zonų panaikinimo esą neturi nieko bendra su Vijūnėlės dvaru, nes jis pats pripažino, kad būtent dėl tokio ryšio laukęs teismo sprendimo šio dvaro byloje ir tik paskui pasirašęs anksčiau priimtą minėtą nutarimą.
Socialdemokratai paslydo lygioje vietoje. Nors jie daro garsius pareiškimus, regis, prezidentės priekaištai dėl skaidrumo stokos Vyriausybėje turi pagrindo.
« Du požiūriai į pabėgėlių krizę
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!