Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Koks yra teisės ir teisingumo santykis? Idealiu atveju tai turi sutapti. O teisės ir sveiko proto? Regis, irgi. Ar taip yra? Pažvelkime.

Lie­tu­vos ape­lia­ci­nis teis­mas iš­tei­si­no bu­vu­sį Dar­bo par­ti­jos va­do­vą eu­ro­par­la­men­ta­rą Vik­to­rą Us­pas­ki­chą ir jo bend­ra­žy­gius dėl su­kčia­vi­mo. Dar­bo par­ti­jos at­sto­vai pri­pa­žin­ti kal­tais dėl ki­to nu­si­kal­ti­mo – ap­gau­lin­go bu­hal­te­ri­nės aps­kai­tos tvar­ky­mo, ir kiek­vie­nam jų skir­tos pi­ni­gi­nės ke­lių tūks­tan­čių eu­rų bau­dos.

Ži­no­ma, keis­to­ka, kad taip pa­si­bai­gė ti­kra am­žiaus by­la, tru­ku­si 10 me­tų. Čia ne­no­riu šauk­ti, kad „juos rei­kė­jo grūs­ti į ka­lė­ji­mą“. Prieš­in­gai, ma­nau, kad as­me­nis, pa­da­riu­sius tur­ti­nius nu­si­kal­ti­mus, ir rei­kia vi­sų pir­ma ati­tin­ka­mai baus­ti – fi­nan­si­nė­mis bau­do­mis. Šiuo at­ve­ju skir­tos men­ku­tės bau­dos – ką gi, te­gul. Ta­čiau ste­bi­na kas ki­ta. Juk tai, kad Dar­bo par­ti­ja ne­skaid­riai vyk­dė bu­hal­te­ri­nę aps­kai­tą, bet ku­riuo at­ve­ju tė­ra pa­ly­gin­ti ne­reikš­min­gas da­ly­kas. Klau­si­mų, su­si­ju­sių su Dar­bo par­ti­jos veik­la, es­mė juk yra vi­sai ki­ta.

By­lą ty­ręs pro­ku­ro­ras Sau­lius Ver­sec­kas vie­šai yra pa­tei­kęs, ma­nau, tei­sin­gą šios by­los po­bū­džio ver­ti­ni­mą – tai po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos by­la. Tad juo la­biau keis­ta, kad šio­je by­lo­je apie po­li­ti­nę ko­rup­ci­ją iš es­mės net ne­bu­vo kal­ba­ma. Bu­hal­te­ri­nės aps­kai­tos prob­le­mo­se nė­ra net užuo­mi­nos apie po­li­ti­nę ko­rup­ci­ją, ne­įž­velg­si jos ir bu­vu­sia­me su­nkes­nia­me, teis­mo at­mes­ta­me kal­ti­ni­me su­kčia­vi­mu. Ap­gau­lin­gai ves­ti bu­hal­te­ri­nę aps­kai­tą ir su­kčiau­ti ga­li bet ku­ri kon­to­ra, net bet ku­ris as­muo, ta­čiau to­kių, ga­li­ma sa­ky­ti, kas­die­nių nu­si­kal­ti­mų pa­sek­mės yra ne­su­ly­gi­na­mos su po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos ap­raiš­ko­mis, ku­rios pa­ker­ta pa­čius vals­ty­bės pa­grin­dus. Pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mas nu­tei­sė Dar­bo par­ti­jos at­sto­vus dėl su­kčia­vi­mo ven­giant mo­kė­ti mo­kes­čius, bet Ape­lia­ci­nis teis­mas juos dėl to iš­tei­si­no ir ap­kal­ti­no tik ne­tei­sin­gai pa­tei­kus fi­nan­sų dek­la­ra­ci­jas. Pui­ku, kad tei­sė­sau­gos par­ei­gū­nai pa­aiš­ki­na vi­suo­me­nei sa­vo spren­di­mus ir at­sklei­džia, kuo tei­si­niu po­žiū­riu ski­ria­si su­kčia­vi­mas nuo ap­gau­lin­go bu­hal­te­ri­nės aps­kai­tos ve­di­mo – bet ar įma­no­ma taip aiš­kin­ti ir ne­pa­si­jus­ti keis­tai, ne­pa­to­giai, ar tei­sin­gu­mas, svei­kas pro­tas, pi­lie­tiš­ku­mas yra be­jė­gis prieš „kie­tą“ tei­si­nę ar­gu­men­ta­ci­ją?

Yra ofi­cia­liai nu­sta­ty­ta ir teis­mo pa­tvir­tin­ta, kad 2004–2006 me­tais į Dar­bo par­ti­jos ofi­cia­lią bu­hal­te­ri­nę aps­kai­tą ne­įra­šy­ta 24,3 mln. li­tų pa­ja­mų. Pir­mos ins­tan­ci­jos teis­mas ir sky­rė baus­mes Dar­bo par­ti­jos at­sto­vams, nu­sta­tęs, kad bu­vo nu­slėp­ta 3 mln. li­tų mo­kes­čių. Ga­li­ma da­ry­ti vi­sai lo­giš­ką iro­niš­ką prie­lai­dą, kad jei­gu šie pi­ni­gai bū­tų įra­šy­ti į aps­kai­tą ir dar su­mo­kė­ti mo­kes­čiai, tai tei­sė­sau­ga Dar­bo par­ti­jai iš­vis ne­ga­lė­tų tu­rė­ti jo­kių prie­kaiš­tų.

Bet juk es­mi­nis klau­si­mas – kaip šie pi­ni­gai at­si­ra­do Dar­bo par­ti­jos dis­po­zi­ci­jo­je? Jei­gu „iš nie­kur“ į par­ti­jos ka­są bū­tų nu­kri­tę 24 tūkst. li­tų, jau bū­tų ga­li­ma sa­ky­ti, kad tai yra la­bai blo­gai. Ta­čiau čia juk kal­ba­ma apie mįs­lin­gai at­si­ra­du­sius 24 mln. li­tų, ir ne kur ki­tur, o val­dan­čio­sios po­li­ti­nės par­ti­jos juo­do­jo­je ka­so­je. Tai su­ma, tuo me­tu vir­ši­ju­si vi­sų ki­tų par­ti­jų, kar­tu su­dė­jus, pa­ja­mas.

Su­nku su­vok­ti, ko­kia yra iš­vis tei­gi­nių apie ne­su­mo­kė­tus mo­kes­čius pra­smė, jei pa­ja­mos ne­le­ga­lios?

Kas par­ti­jai mo­kė­jo to­kius pi­ni­gus ir už ką? Sa­vo­tiš­kai įdo­mu, kad by­lo­je, ku­rios apim­tis – 160 to­mų, dau­giau kaip 30 tūkst. la­pų, šis klau­si­mas, kiek ga­li­ma su­pras­ti, net ne­ke­lia­mas. Pro­ku­ro­ras S. Ver­sec­kas at­vi­ra­me Sei­mo ko­mi­si­jos po­sė­dy­je yra kal­bė­jęs, kad pi­ni­gų šal­ti­nių ne­pa­vy­ko nu­sta­ty­ti, nes juos val­džiu­si Vi­ta­li­ja Von­žu­tai­tė su tei­sė­sau­ga ne­bend­ra­dar­biau­ja.

Štai ir vis­kas. Po­li­ti­nė par­ti­ja ne­ži­nia iš kur gau­na mi­li­jo­nus li­tų, bet ap­kal­ti­na­ma vien dėl to, kad jų for­ma­liai ne­dek­la­ra­vo. Par­ti­jos ved­lys, aiš­ku, ir ne­ga­li ži­no­ti, iš kur čia toks auk­so lie­tus pa­si­py­lė. V. Von­žu­tai­tė su tei­sė­sau­ga ne­bend­ra­dar­biau­ja, o jis bend­ra­dar­biau­ja – tie­siog šių fak­tų ne­ži­no.

Sei­mo lai­ki­no­sios ty­ri­mo ko­mi­si­jos dėl Dar­bo par­ti­jos na­rių ne­lie­čia­my­bės na­riai Kęs­tu­tis Ma­siu­lis ir Ar­vy­das Anu­šaus­kas bu­vo at­krei­pę dė­me­sį į tai, jog Dar­bo par­ti­jos va­di­na­mo­sios juo­do­sios bu­hal­te­ri­jos pa­ja­mų or­de­riuo­se ma­ty­ti iš įmo­nių su­neš­tos su­mos, ku­rios su­da­ro 5 proc. vė­liau lai­mė­tų kon­kur­sų ver­tės. Su­ta­pi­mai ne tik dėl su­mų, bet ir dėl da­tų. Ūkio mi­nis­te­ri­jai tuo me­tu va­do­va­vo Dar­bo par­ti­jos at­sto­vas.

Pro­ku­ro­ras Sei­mo ko­mi­si­jai bu­vo pa­tei­kęs ir nu­brai­žy­tą sche­mą, kaip bu­vo lei­džia­mi ne­le­ga­liai gau­ti pi­ni­gai. Sche­ma iš­kal­bin­ga, bet kaž­ko­dėl nie­kas net užuo­mi­no­mis ne­siė­mė ana­li­zuo­ti jos ti­kro­sios reikš­mės. O jos reikš­mė yra ne ta, kad iš ne­le­ga­lių pi­ni­gų bu­vo at­sei­kė­ja­ma vie­nam ar ki­tam at­li­kė­jui, vie­nai ar ki­tai ži­niask­lai­dos prie­mo­nei. Svar­biau­sia, tai reiš­kia, kad še­šė­lis įsisk­ver­bė į vals­ty­bės po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą, kū­rė vals­ty­bė­je tam ti­krą at­mos­fe­rą, spren­di­mų pri­ėmi­mo kul­tū­rą, lė­mė rin­ki­mų re­zul­ta­tus, į vie­ną ar ki­tą pu­sę stum­te­lė­jo kiek­vie­ną pri­ima­mą spren­di­mą, net pa­čią ša­lies po­li­ti­nę kryp­tį. Tai, kad bu­vo pa­teik­ta ne­tin­ka­ma fi­nan­si­nė dek­la­ra­ci­ja (dau­gy­bė to­kių at­ve­jų iš­aiš­ki­na­ma kas­dien), ne­tu­ri be­veik jo­kio ry­šio su šių veiks­mų pra­sme ir jų ga­li­ma ža­la.

Bet to­kie samp­ro­ta­vi­mai tur­būt yra už griež­tos tei­si­nės ar­gu­men­ta­ci­jos ri­bų. Jei iš ti­krų­jų taip, ar taip tu­ri bū­ti? Bent jau tei­sės teo­ri­jo­je pa­brė­žia­ma, kad tei­sin­gu­mas tu­ri bū­ti vyk­do­mas va­do­vau­jan­tis ne tik ties­mu­ku ko­dek­so par­ag­ra­fų pri­tai­ky­mu, bet ir bū­ti pa­grįs­tas tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo, są­ži­nin­gu­mo pri­nci­pais.

Tai­gi ži­no­ma by­los baig­tis Ape­lia­ci­nia­me teis­me. Vi­sa tai man at­ro­do keis­to­kai, nors ir ne­si­no­ri da­ry­ti ka­te­go­riš­kų iš­va­dų. Ko­dėl by­la ru­tu­lio­jo­si bū­tent taip, kas tai lė­mė – ne­vy­kęs tei­sė­sau­gos dar­bas, per­ne­lyg silp­ni pro­ku­ro­rai, per­ne­lyg ge­ri tei­sia­mų­jų ad­vo­ka­tai, ne­kva­li­fi­kuo­ti tei­sė­jai, ne­ti­ku­si tei­si­nė ba­zė, ar tai bu­vo po­li­ti­nių žai­di­mų pa­sek­mė? Ar gal­būt vis­kas vie­nu me­tu?

O gal tie­siog ma­no žvilgs­nis krei­vas – gal čia vis­kas ge­rai?
© Lietuvos žinios