Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Ar pagrįstos blaiviųjų „valstiečių“ ambicijos?
Iki Seimo rinkimų liko pusmetis. Galima drąsiai teigti, kad starto linija jau nubrėžta, ir prie jos rikiuojasi būsimi varžytuvių dalyviai. Ar sulauksime staigmenų, naujų partijų, kurios it meteoritai įskrietų į politinę padangę, kaip tai padarė Tautos prisikėlimo partija 2008-aisiais ir „Drąsos kelias“ 2012 metais?
Tokių staigmenų šįkart nebus. Startuoti šiuo metu nuo nulinės reitingų padalos ir ryškiai sužibėti rinkimų dieną neįmanoma. Todėl galime konstatuoti, kad rinkėjų balsus pasidalys mums jau žinomos partijos.
Tiesa, mažai kas abejoja, kad tarp svarbiausių partijų įsiterps dar vienas žaidėja – Ramūno Karbauskio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Žinoma, ir partija, ir jos pirmininkas nėra politikos naujokai. LVŽS turi vieną atstovą Seime, todėl ir šiuo metu ją galime laikyti parlamentine. Pats R. Karbauskis yra atpylęs dvi kadencijas Seime, o partija – įvairiais pavadinimais ir su permaininga sėkme – jau keliolika metų dalyvauja rinkimuose.
Prieš artėjančius rinkimus „valstiečiai“ kelia sau ambicingų tikslų ir tikina sulauksiantys didelio rinkėjų pasitikėjimo, kuris lems nemenką Seimo narių mandatų skaičių. Greičiausiai tai nėra tušti žodžiai. Jei vertinsime partijų populiarumą, galima manyti, kad LVŽS turėtų peržengti 5 proc. ribą. Svarbu ir tai, kad parama šiai partijai pastaruoju metu auga, o jos lyderis įsitvirtino tarp populiariausių politikų. Partijos sąrašą Seimo rinkimuose ves politikų reitingų sensacija Saulius Skvernelis (nors liks nepartinis), o tai varžytuvėse dėl rinkėjų balsų, žinoma, taip pat nepakenks.
Partijos variklis yra jos pirmininkas R. Karbauskis, kadaise garsėjęs triukšmingais reikalavimais remti žemdirbius ir radikaliomis akcijomis. Pastaraisiais metais R. Karbauskis iškilo kaip pastebimas, prasmingus projektus įgyvendinantis mecenatas. Pozityvu tai, kad savo veiklą jis plėtoja provincijoje, kaime, kurio opioms įsisenėjusioms problemoms iš esmės jokio dėmesio neskiria surambėjusi valdžia. Nors laimėjo europarlamentaro mandatą, į Briuselį ir Strasbūrą R. Karbauskis neišvyko – tai irgi pamoka kitoms partijoms, kurių lyderiai veržte veržiasi į europinę instituciją, neišvengiamai apleisdami partijų reikalus. Kita vertus, kartais atrodo, kad R. Karbauskis ir yra vienintelis partijos narys. Pavyzdžiui, jis jau skelbia, kad S. Skvernelis bus pirmasis partijos rinkimų sąraše į Seimą, nors negirdėti, jog tai būtų svarsčiusi pati LVŽS.
Partijos gretose beveik nėra visai Lietuvai žinomų žmonių. Šį stygių LVŽS sieks kompensuoti į savo rinkimų sąrašą kviesdama žymesnius žmones, ir jie, pasak partijos pirmininko, sudarys net iki 80 proc. sąrašo kandidatų.
„Valstiečių“ skelbiamos idėjos nuosaikios, bet skiriasi nuo daugumos kitų didžiųjų partijų programinių nuostatų. Partija garsiai pasisakė prieš Lietuvos įsipareigojimą stojant į Europos Sąjungą sudaryti sąlygas parduoti žemę užsieniečiams, prieš euro įvedimą. Ji propaguoja žaliąją energetiką, aštriai kelia emigracijos problemą, o ryškiausias jos veiklos baras – kova su alkoholizmu. Žinoma, čia daugiausia kalbu apie R. Karbauskio ir europarlamentaro Bronio Ropės veiklą, nes kitų partijos narių viešojoje erdvėje beveik negirdėti. Partijos programa – išskirtinai primityvi ir naivi. Sunku patikėti, bet jos programoje išvis nėra ūkio, ekonomikos plėtros skyrelio (jau nekalbant apie užsienio politiką ir šalies gynybą). „Valstiečiai“ laikosi nuomonės, kad Lietuvos ekonomiką į priekį pastūmės progresiniai mokesčiai, biomasės energetikos projektai ir įvairiausi draudimai, o investicijos ir įmonių plėtra jiems neegzistuoja. B. Ropė tik sukandęs dantis Europos Parlamente prisidėjo prie Žaliųjų grupės, nes Europos žalieji tradiciškai pasisako už homoseksualių asmenų santuokų įteisinimą, o tai visiškai nepriimtina Lietuvos „valstiečiams“.
LVŽS šūkiai iš esmės sutampa su „Tvarkos ir teisingumo“ reiškiamomis idėjomis, nors yra kiek kitaip nuspalvinti. „Tvarkiečiams“ prarandant populiarumą, „valstiečiai“ rimtai kėsinasi užimti jų vietą. Kadangi „valstiečiai“ nespiria ir nekanda, neturi priešų, jie pasmerkti dirbti valdančiojoje koalicijoje, nesvarbu, kairiesiems ar dešiniesiems būtų palankūs rinkimų rezultatai. Tiesa, partijos vadovo viltys nuversti kalnus greitai sužlugs, nes partija be programos ir be narių, vien remdamasi atsitiktiniais pakeleiviais, Seime iš principo negali būti veiksminga.
Partija suburs žinomų asmenybių, bet tai galų gale atsisuks prieš ją pačią. LVŽS pirmininko idėjos pernelyg abstrakčios ir neretai prieštaringos, kad galėtų suvienyti kryptingam darbui skirtingų įsitikinimų žmones, todėl partijos frakcija Seime pradės aižėti nuo pirmos darbo dienos. R. Karbauskis entuziastingai kalba sieksiąs nepartinės technokratų Vyriausybės ir pamiršta, kad tokia Vyriausybė paprastai sudaroma per krizę padėčiai stabilizuoti, o visos reformos, svarbiausi sprendimai, būtini šalies pažangai, neišvengiamai atsiremia į vertybines ir ideologijų dilemas, kurias išreiškia partijos. Kad tai suprastume, prisiminkime pastarąsias diskusijas apie naująjį Darbo kodeksą. Galiausiai, jei mėginame įsivaizduoti technokratinę Vyriausybę, visų pirma matome ją priimančią tikslingus sprendimus, skatinančius ekonomiką, pritraukiančius investicijų, o ne įvedančią įvairiausių draudimų ir ribojimų, tokių mielų LVŽS.
« Ar pagrįsti prezidentės priekaištai socialdemokratams?
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!