Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Anglakalbiai turi išraiškingą posakį Zero sum game (liet. „Kiek vienas laimi, kitas pralaimi“). Juo apibūdinama derybų, varžybų ar tiesiog gyvenimo situacija, kai vienas veikėjas gali gauti naudos tik paverždamas atitinkamą dalį gėrybių iš kito asmens arba pasiekti pergalę kitam neišvengiamai pralaimint. Posakis angliškas, tačiau pats principas giliai įsismelkęs į mūsų šalies gyvenimą – esą laimėti galima tik pastūmėjus petimi savo bendrapilietį.

Toks po­žiū­ris ydin­gas, nes nu­ma­to ne­si­bai­gian­čias ko­vas, tuš­čią jė­gų švais­ty­mą, kad bū­tų pa­siek­ta Py­ro per­ga­lė. Lai­mė­ji­mas to­kiu at­ve­ju yra ta­ria­mas, juk vi­suo­me­nė­je vi­si su­si­ję vie­nas su ki­tu. Pra­lai­mė­ju­sių žmo­nių nu­si­vy­li­mas, jų užg­niauž­ta ag­re­si­ja anks­čiau ar vė­liau at­si­suks prieš nu­ga­lė­to­jus.

Pa­teik­si­me ke­le­tą pa­vyz­džių. Jau ku­ris lai­kas vi­suo­me­nė­je ver­da dis­ku­si­ja, kaip pa­sielg­ti su va­di­na­mai­siaisbalvonais – Vil­niaus Ža­lio­jo til­to skulp­tū­ro­mis. Vi­suo­me­nė, ži­no­ma, pa­si­da­li­ju­si į dvi sto­vyk­las. Vie­ni ra­gi­na skulp­tū­ras ne­del­siant pa­ša­lin­ti, ki­ti – pa­lik­ti. Svars­to­mos tik šios dvi ga­li­my­bės, bet jos abi reiš­kia vie­nos sto­vyk­los per­ga­lę, o ki­tos – pra­lai­mė­ji­mą. Ta­čiau Er­nes­tas Par­uls­kis at­krei­pia dė­me­sį, kad yra ir ki­tų ga­li­my­bių. Pa­vyz­džiui, bū­tų ga­li­ma nu­kel­ti tik tą skulp­tū­rų gru­pę (vie­ną iš ke­tu­rių), ku­ri vaiz­duo­ja so­vie­ti­nius ka­rius, ir to­je vie­to­je eks­po­nuo­ti vis ki­tus dar­bus, nuo­lat kur­ti tam ti­krą in­tri­gą, kaip da­ro­ma vie­no­je Lon­do­no aikš­tė­je. Taip pat svars­ty­ti­na idė­ja pa­keis­ti skulp­tū­rų pra­smę, pa­vyz­džiui, nu­da­žy­ti jas ryš­kio­mis spal­vo­mis ar­ba su­teik­ti joms ki­tą kon­teks­tą – pri­dė­ti iš­raiš­kin­gus pa­aiš­ki­ni­mus, ko­kie čia balvonai, kaip jie čia at­si­ra­do ir ko­dėl pri­mi­ni­mą apie pra­ėju­sius lai­kus ver­ta pa­lik­ti at­ei­nan­čioms kar­toms. Taip iš­kė­lus klau­si­mą gal­būt vi­suo­me­nė­je ir dėl šios prob­le­mos pra­si­dė­tų pra­smin­ga dis­ku­si­ja, nes da­bar abi sto­vyk­los ne­su­si­kal­ba, pa­tei­kia skir­tin­go lyg­mens ar­gu­men­tus ir sie­kia vie­nin­te­lio tiks­lo – įveik­ti opo­nen­tus.

Nie­kam ne pa­slap­tis, kad val­džia lin­ku­si pri­mes­ti sa­vo va­lią vie­nai ar ki­tai vi­suo­me­nės gru­pei. Nu­si­vy­li­mo apim­ti žmo­nės, de­ja, at­sa­ko tuo pa­čiu. Čia pri­si­min­ki­me va­di­na­mo­jo re­fe­ren­du­mo dėl že­mės par­da­vi­mo už­sie­nie­čiams is­to­ri­ją, ku­ri ti­krai ver­ta iš­sa­mes­nio svars­ty­mo. Pir­mą kar­tą ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je ini­cia­ty­vi­nei gru­pei pa­vy­ko su­rink­ti 300 tūkst. rin­kė­jų par­ašų ir pa­siek­ti, kad bū­tų su­reng­tas re­fe­ren­du­mas. De­ja, vi­sas šis žy­gis by­lo­jo apie tai, kad jo ini­cia­to­riai jo­kio­mis są­ly­go­mis nė­ra nu­si­tei­kę pra­dė­ti dia­lo­go, ieš­ko­ti komp­ro­mi­so. Už­sis­pir­ta že­mės par­da­vi­mo už­sie­nie­čiams prob­le­mą trūks plyš spręs­ti re­fe­ren­du­mu. Tai­gi nu­tar­ta įjung­ti bal­sa­vi­mo ma­ši­ną, kaip daž­no­kai el­gia­si Sei­mo dau­gu­ma. Ta­čiau per­ga­lė bal­suo­jant ne­reiš­kia, kad nu­ga­li vi­sa vi­suo­me­nė. Su­nku de­mo­kra­ti­ja va­din­ti pa­dė­tį, kai vie­na vi­suo­me­nės da­lis pri­me­ta sa­vo va­lią ki­tai, net jei dau­gu­ma pri­me­ta ją ma­žu­mai.

Ne­ga­na to, re­fe­ren­du­mas bu­vo su Tro­jos ark­liu, ir ne vie­nu. Jo idė­ja kir­to­si su tarp­tau­ti­niais Lie­tu­vos įsi­pa­rei­go­ji­mais, to­dėl pa­sek­mės bū­tų bu­vu­sios ge­ro­kai skau­des­nės už tas, ku­rios tie­sio­giai iš­plau­kia iš klau­si­mo for­mu­luo­tės. Bū­tų bu­vęs su­duo­tas smū­gis Lie­tu­vos, kaip vals­ty­bės, pa­ti­ki­mu­mui, ki­lu­si fi­nan­si­nių sank­ci­jų grės­mė.

Su­nkiai su­pran­ta­ma ir tai, kad vie­nu par­ašu ar bal­su rin­kė­jas ga­lė­jo par­eikš­ti sa­vo nuo­mo­nę dėl vi­siš­kai skir­tin­gų da­ly­kų. Pla­čiau nu­skam­bė­ję bu­vo klau­si­mai dėl „že­mės ne­par­da­vi­mo už­sie­nie­čiams“ ir re­fe­ren­du­mo ini­ci­ja­vi­mo kar­te­lės su­ma­ži­ni­mo nuo 300 tūkst. iki 100 tūkst. par­ašų. Ta­čiau kar­tu siū­ly­tos ir ki­tos nau­jo­vės, pa­vyz­džiui, bū­ti­ny­bė iš­tek­lių nau­do­ji­mo klau­si­mą spręs­ti tik re­fe­ren­du­mu, drau­di­mas že­mės ir miš­kų tu­rė­ti net Lie­tu­vos ju­ri­di­niams as­me­nims, bend­ruo­me­ni­nės reikš­mės kul­tū­ros ob­jek­tų (tai­gi ir pri­va­ti­zuo­tų dva­rų?) su­vals­ty­bi­ni­mas. Par­ašai bu­vo ren­ka­mi už nau­ją tri­jų Kons­ti­tu­ci­jos straips­nių, iš vi­so de­vy­nių Kons­ti­tu­ci­jos sa­ki­nių, re­dak­ci­ją, tad siū­lo­mų po­ky­čių, ati­džiai ne­paa­na­li­za­vus ga­lio­jan­čio Kons­ti­tu­ci­jos teks­to, bu­vo be­veik ne­įma­no­ma su­vok­ti. Nie­kas ne­si­var­gi­no pa­si­ra­šan­čių žmo­nių su­pa­žin­din­ti su tuo, dėl ko jie iš ti­krų­jų pa­si­ra­šo. Ne­ga­na to, net re­fe­ren­du­mo agi­ta­ci­jos lai­do­se bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma tik dėl že­mės par­da­vi­mo už­sie­nie­čiams, o apie ke­tu­ris ki­tus reikš­min­gų Kons­ti­tu­ci­jos nuo­sta­tų pa­kei­ti­mus nė ne­už­si­me­na­ma!

Ne­ma­žai apž­val­gi­nin­kų vis dar ne­pa­liau­ja pik­tin­tis Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo nu­ta­ri­mu, nu­sta­tan­čiu, kad re­fe­ren­du­mu ne­de­rė­tų pri­im­ti nuo­sta­tų, ku­rios prieš­ta­rau­ja ki­toms Kons­ti­tu­ci­jo­je įtvir­tin­toms ver­ty­bėms. Tie­są sa­kant, ne­la­bai yra kuo pik­tin­tis, nes toks rei­ka­la­vi­mas pa­grįs­tas ir lo­giš­kas. Kur kas di­des­nį su­si­rū­pi­ni­mą tu­rė­tų kel­ti ga­li­my­bė re­fe­ren­du­mu slap­ta pra­stum­ti klau­si­mus, po vie­nu di­de­liu klau­si­mu pa­slėp­ti pus­tu­zi­nį ma­žų, kad už juos bū­tų bal­suo­ja­ma be jo­kio pri­sta­ty­mo ir dis­ku­si­jų. Ne­tel­pa gal­vo­je, kaip Lie­tu­vos tei­sės ak­tai ga­li pa­lik­ti to­kias lan­das ma­ni­pu­liuo­ti pa­grin­di­nio ša­lies įsta­ty­mo nuo­sta­to­mis.

Ap­ta­ria­mo re­fe­ren­du­mo ti­krai bu­vo ne­bū­ti­na reng­ti, nes ri­bo­ti že­mės par­da­vi­mą už­sie­nie­čiams įma­no­ma įsta­ty­mu, ir tai Lie­tu­vos įsi­pa­rei­go­ji­mams ne­prieš­ta­rau­ja. Toks va­di­na­ma­sis sau­gik­lių įsta­ty­mas ir pri­im­tas, tie­sa, sku­bo­tai. Ka­dan­gi tvy­ro­jo karšt­li­giš­ka at­mos­fe­ra, dėl šio įsta­ty­mo ne­bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma, to­dėl dau­ge­lis že­mės par­da­vi­mo sau­gik­lių pa­si­ro­dė esan­tys ab­sur­diš­ki ir at­si­su­ko ne prieš už­sie­nie­čius, o prieš že­mę no­rin­čius dirb­ti lie­tu­vius.

Prieš me­tus bu­vo tri­mi­tuo­ja­ma, kad re­fe­ren­du­mu ne­priė­mus Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­sų Lie­tu­vos lau­kia ti­krų ti­kriau­sia pra­žū­tis. Re­fe­ren­du­mas ne­pa­si­se­kė, ta­čiau pa­sta­rą­jį pus­me­tį apie že­mės par­da­vi­mą už­sie­nie­čiams nie­kas ne­kal­ba – tai nė­ra nei te­ma, nei prob­le­ma. Tad ko­kia bu­vo tos su­kel­tos karšt­li­gės, su­sip­rie­ši­ni­mo pra­smė? Ko­dėl su­in­te­re­suo­tų ša­lių at­sto­vai ne­ga­lė­jo su­sės­ti prie aps­kri­to­jo sta­lo ir ra­miai su­tar­ti dėl sau­gik­lių (kad jie rei­ka­lin­gi, ma­žai kas prieš­ta­ra­vo)? Kai kas tie­siog no­rė­jo pa­de­mons­truo­ti sa­vo ga­lią, pri­mes­ti spren­di­mą, ta­čiau pa­ty­rė pra­lai­mė­ji­mą – o kar­tu pra­lai­mė­jo ir vi­sa vi­suo­me­nė.