Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Ne­tru­kus švę­si­me lais­vo gy­ve­ni­mo dvi­de­šimt­penk­me­tį, dau­giau kaip de­šimt­me­tį esa­me Eu­ro­pos Są­jun­gos na­riai. Vi­suo­me­nė­je ga­li­ma ti­kė­tis di­des­nės bran­dos, vie­šo­jo­je erd­vė­je – so­li­des­nės dis­ku­si­jos. De­ja, nuo­sta­bą ke­lia tai, kaip vis dar leng­va pa­kurs­ty­ti žmo­nių emo­ci­jas, nu­kreip­ti jų ener­gi­ją į klyst­ke­lius, pseu­dop­rob­le­mų narp­lio­ji­mą.

Vis pra­si­ver­žia ira­cio­na­lūs są­jū­džiai, mi­nia­tiū­ri­nės Gar­lia­vos is­to­ri­jos. Pa­sta­ruo­ju me­tu ais­tros ėmė kun­ku­liuo­ti dėl vie­no ber­niu­ko, ku­ris gy­ve­no su mo­ti­na Nor­ve­gi­jo­je ir esą ne­tei­sė­tai bu­vo iš jos ati­mtas. Dėl to (be­je, jau ne pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je) ki­lo di­džiu­lis pa­si­pik­ti­ni­mas vai­kų ge­ro­vės tar­ny­bos „Bar­ne­ver­net“ veik­la ir „než­mo­niš­kais“ Nor­ve­gi­jos pa­pro­čiais. Ši is­to­ri­ja – bū­din­gas pa­vyz­dys to, kas nuo­lat vyks­ta vie­šo­jo­je erd­vė­je: ais­tros kun­ku­liuo­ja dėl an­traei­lių da­ly­kų, o svar­biau­sios prob­le­mos nu­ty­li­mos. Ki­lęs są­jū­dis tė­ra bep­ras­mis taš­ky­ma­sis emo­ci­jo­mis, gar­siai reiš­kia­mas su­si­rū­pi­ni­mas ne tik ne­duo­da Lie­tu­vai jo­kios nau­dos, bet dar ir yra ža­lin­gas.

Vi­sų pir­ma, at­si­ran­da vis dau­giau duo­me­nų, liu­di­jan­čių, kad sklei­džia­ma nuo­mo­nė, esą šiuo kon­kre­čiu at­ve­ju ber­niu­kas iš mo­ti­nos bu­vo pa­im­tas vi­sai be jo­kio pa­grin­do, švel­niai ta­riant, ne­tiks­li. Ži­no­ma, dėl „Bar­ne­ver­net“ veik­los taip pat ga­li kil­ti įvai­rių abe­jo­nių. Si­tua­ci­ja įkai­tu­si, pa­si­ro­do daug ša­liš­kos in­for­ma­ci­jos, to­dėl su­si­da­ry­ti ap­gal­vo­tą nuo­mo­nę dėl šių įvy­kių kaip nie­ka­da su­dė­tin­ga. Ta­čiau vis­kas sto­ja į sa­vo vie­tas, kai pa­dė­tis ver­ti­na­ma žvel­giant iš pla­tes­nės pers­pek­ty­vos.

Karš­tos gal­vos ne­igia Nor­ve­gi­jos tei­sę pri­im­ti ir tai­ky­ti to­kius įsta­ty­mus, dėl ku­rių su­ta­ria šios ša­lies vi­suo­me­nė. Esą Nor­ve­gi­jo­je jau še­šis de­šimt­me­čius ga­lio­jan­čią tvar­ką rei­kė­tų ko­re­guo­ti pa­gal im­ig­ran­tų iš Lie­tu­vos pa­gei­da­vi­mus. Ką ir kal­bė­ti, tai ti­kras ab­sur­das. Ly­giai taip no­rė­čiau ti­kė­ti, kad į Lie­tu­vą at­vy­kę če­čė­nai, viet­na­mie­čiai ar ki­tų tau­ty­bių as­me­nys lai­ko­si Lie­tu­vos įsta­ty­mų, o ne ver­čia mus ko­re­guo­ti tei­sės ak­tus pa­gal jų ša­ly­se nu­sis­to­vė­ju­sią tvar­ką.

Be to, pa­gal tarp­tau­ti­nes kon­ven­ci­jas vai­ku rū­pi­na­si ta vals­ty­bė, ku­rio­je jis gy­ve­na, tad nor­ve­gai ne tik tu­ri tei­sę, bet ir pri­va­lo tai­ky­ti sa­vo įsta­ty­mus jų ša­ly­je gy­ve­nan­tiems ma­žie­siems lie­tu­viams. Prob­le­mą bū­tų ga­li­ma kel­ti ne­bent tuo at­ve­ju, jei­gu nor­ve­gai pa­žei­di­nė­tų žmo­gaus tei­sių kon­ven­ci­jas. Ta­čiau tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos ne­reiš­kia su­si­rū­pi­ni­mo dėl vai­kų pa­dė­ties Nor­ve­gi­jo­je. Ki­ta prie­lai­da la­biau do­mė­tis pa­dė­ti­mi ras­tų­si, jei kil­tų įta­ri­mų, kad lie­tu­vių vai­kai yra trak­tuo­ja­mi ki­taip ne­gu vie­ti­niai, bet nors kiek la­biau pa­grįs­tų fak­tų apie tai taip pat ne­atsk­leis­ta. Vi­sa tai įver­ti­nus da­ro­si vi­siš­kai ne­sup­ran­ta­mos ki­lu­sio triukš­mo prie­žas­tys.

Nie­kas ne­ver­čia žmo­nių iš­va­žiuo­ti ir ap­si­gy­ven­ti Nor­ve­gi­jo­je. Jie ga­lė­tų gy­ven­ti Lie­tu­vo­je ir, pa­ma­tę, kad pri­im­ti ne­tin­ka­mi įsta­ty­mai, kel­ti rei­ka­la­vi­mus, da­ry­ti spau­di­mą val­džiai, ta­čiau pik­tin­tis, jog nor­ve­gai ne­pri­si­tai­ko prie at­vy­ku­sių lie­tu­vių, – gry­nas ne­su­sip­ra­ti­mas. Ma­žė­jan­tis gy­ven­to­jų skai­čius skau­džiai vei­kia Lie­tu­vos vi­suo­me­nę, da­ro mig­lo­tą vi­sos tau­tos ir vals­ty­bės at­ei­tį, tad rei­kė­tų tie­siog par­agin­ti tau­tie­čius lik­ti sa­vo tė­vy­nė­je, o tuos, ku­rie ne­ra­do pa­ža­dė­to­sios že­mės už­sie­ny­je, – su­grįž­ti.

Iš­vy­ku­sie­ji tur­būt mąs­to taip: vis­kas to­je ša­ly­je ge­rai, pra­gy­ve­ni­mo ly­gis aukš­tas, tik štai po­žiū­ris į vai­kus – ne­sup­ran­ta­mas, skan­da­lin­gas. Ta­čiau tie­sa, ko ge­ro, bū­tų su­ran­da­ma ap­ver­tus šį tei­gi­nį: pa­tin­ka tai kam nors ar ne, bet Nor­ve­gi­jos ge­ro­vę di­džia da­li­mi ir le­mia bū­tent toks, o ne ki­toks po­žiū­ris į vai­kus. Tad jei no­ri­me ir Lie­tu­vo­je siek­ti to­kios pat ge­ro­vės, tu­ri­me ge­rai apie tai pa­mąs­ty­ti.

Įsik­lau­sy­ki­me, ką sa­ko or­ga­ni­za­ci­jos „Gel­bė­kit vai­kus“ va­do­vė Ra­sa Dič­pe­trie­nė: „Mū­sų vi­suo­me­nės el­ge­sys ne­paaiš­ki­na­mas jo­kia žmo­giš­ka lo­gi­ka: gi­na­me vie­ną, bet ne­mo­ka­me pa­ža­din­ti sa­vo at­jau­tos, ge­ra­šir­diš­ku­mo, pi­lie­tiš­ku­mo ken­čiant tūks­tan­čiams.“

Pra­ėjęs ket­vir­tis am­žiaus Lie­tu­vo­je ne­iš­try­nė so­cia­li­nės at­skir­ties. Iš so­vie­ti­nių lai­kų pa­vel­dė­tas skur­das, be­vil­tiš­ku­mas, iš­pli­tęs al­ko­ho­liz­mas ne­si­trau­kia. Pa­žvel­gę į šį reiš­ki­nį gi­liau pa­ma­ty­tu­me: ne­svei­ko­je ap­lin­ko­je, tarp smur­to, al­ko­ho­liz­mo, pa­ty­čių iš­au­gę vai­kai ne­su­ge­ba iš­si­verž­ti iš už­da­ro ra­to ir to­liau gy­ve­na to­kį pa­tį gy­ve­ni­mą kaip jų tė­vai. Tų žmo­nių li­ki­mai su­lau­žy­ti, be to, už juos di­de­lę kai­ną mo­ka ir vi­sa vi­suo­me­nė, ko­vo­da­ma su di­džiu­liu nu­si­kals­ta­mu­mu, tu­rė­da­ma iš­lai­ky­ti vi­są ar­mi­ją so­cia­liai rem­ti­nų as­me­nų.

Tam ti­kri te­le­vi­zi­jos „gel­bė­to­jai“ su­ra­do sa­vo ni­šą, vyks­ta į pro­vin­ci­ją, ten su­ke­žu­sio­se lūš­no­se fil­muo­ja deg­ra­da­vu­sius gy­ven­to­jus ir pa­skui ro­do lai­das, kad li­ku­si tau­tos da­lis tu­rė­tų gar­daus juo­ko. Šis veiks­mas pa­nė­šė­ja į Lie­tu­vo­je taip įpras­tas pa­ty­čias, bet kar­tu pri­ver­čia su­si­mąs­ty­ti: juk to­kio­je ap­lin­ko­je au­ga ne­men­ka da­lis Lie­tu­vos vai­kų. Ko­kia at­ei­tis jų lau­kia? Ta­čiau to­kie vaiz­dai, ma­tyt, per­ne­lyg įpras­ti ir ma­žai ką jau­di­na.

Pa­na­šūs skan­da­lai kaip šis, su­si­jęs su Nor­ve­gi­jos „Bar­ne­ver­net“, nu­krei­pia vi­suo­me­nės dė­me­sį į ša­lu­ti­nius da­ly­kus, iš­krei­pia rea­lią pa­dė­tį, li­gą per­ke­lia nuo skau­dan­čios ant svei­kos gal­vos.