Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Lie­tu­vos pra­mo­ni­nin­kų kon­fe­de­ra­ci­jos (LPK) pre­zi­den­tas Ro­ber­tas Dar­gis pa­sta­ruo­ju me­tu pra­bi­lo apie tai, kad Lie­tu­va tu­rė­tų pra­dė­ti kur­ti ir įgy­ven­din­ti kva­li­fi­kuo­tų dar­buo­to­jų im­ig­ra­ci­jos po­li­ti­ką.

Lie­tu­vos pra­mo­ni­nin­kų kon­fe­de­ra­ci­jos (LPK) pre­zi­den­tas Ro­ber­tas Dar­gis pa­sta­ruo­ju me­tu pra­bi­lo apie tai, kad Lie­tu­va tu­rė­tų pra­dė­ti kur­ti ir įgy­ven­din­ti kva­li­fi­kuo­tų dar­buo­to­jų im­ig­ra­ci­jos po­li­ti­ką. Skel­bia­ma, jog Lie­tu­vai jau da­bar trūks­ta 375 pro­fe­si­jų 12 tūkst. aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos spe­cia­lis­tų. R.Dar­giui an­tri­no „Vi­čiū­nų“ įmo­nių gru­pės stei­gė­jas Vis­val­das Ma­ti­jo­šai­tis: įmo­nei Plun­gė­je stin­ga dar­buo­to­jų.

LPK pre­zi­den­to iš­šū­kis su­kė­lė ne­ma­žai dis­ku­si­jų, ta­čiau po­li­ti­kai, ku­rie ga­li iki už­ki­mi­mo dis­ku­tuo­ti apie dirb­ti­nai su­kel­tas prob­le­mas, ne­ver­tas nė su­di­lu­sio ska­ti­ko, ty­li it van­dens į bur­nas pri­si­sė­mę. Tai liu­di­ja, kad mū­sų val­džio­je stin­ga žmo­nių, ge­ban­čių pa­žvelg­ti į Lie­tu­vą glo­ba­lia­me kon­teks­te, ma­ty­ti ir kryp­tin­gai pro­jek­tuo­ti to­les­nę ša­lies pers­pek­ty­vą.

Mig­ra­ci­jos klau­si­mas nė­ra vie­na­die­nė vers­lo prob­le­ma. Tai klau­si­mas apie Lie­tu­vos at­ei­tį, apie Lie­tu­vos iš­li­ki­mą. De­ja, per dis­ku­si­jas vy­rau­ja naf­ta­li­nu dvel­kian­čios min­tys, ne­pa­jė­gia­ma iš­si­verž­ti iš se­nų tra­fa­re­tų ne­lais­vės, nors ir Lie­tu­vos rea­ly­bė, ir jos ap­lin­ka dik­tuo­ja vi­sai ki­to­kį mąs­ty­mą, ki­tus spren­di­mus.

Mig­ra­ci­jos prob­le­ma su­dė­tin­ga ir dau­gia­ly­pė. Įsi­mi­nė vie­no už­sie­nie­čio, gy­ve­nan­čio Lie­tu­vo­je, pa­ste­bė­ji­mas: blo­gai ne tai, kad žmo­nės iš­vyks­ta iš Lie­tu­vos, blo­gai, kad čia nie­kas ne­at­va­žiuo­ja.

Iš tie­sų pa­žįs­tu Va­ka­ruo­se ne vie­ną ko­le­gą, ku­ris di­džiuo­ja­si, kad jo vai­kai dir­ba tri­juo­se ar ke­tu­riuo­se skir­tin­guo­se že­my­nuo­se. Ga­li­ma pa­teik­ti iš­kal­bin­gą sta­tis­ti­ką: iš Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės kas­met emig­ruo­ja apie 350 tūkst., iš Vo­kie­ti­jos – 250 tūkst., iš Šve­di­jos – 50 tūkst. žmo­nių. Su­ti­ki­te – tai ne­ma­žai. Tik dėl to nie­kas plau­kų nuo gal­vos ne­rau­na, tie­siog dar pla­čiau at­ve­ria du­ris im­ig­ra­ci­jai.

Emig­ra­ci­ja – skau­di Lie­tu­vos prob­le­ma. Dėl jos daž­nai kal­ti­na­mi po­li­ti­kai. Esą jei šie pri­pa­žin­tų tą prob­le­mą ir im­tų­si ak­ty­viai ją spręs­ti, pa­dė­tis pa­si­keis­tų. Ta­čiau ar iš­ties yra taip? Ar kas nors pa­siū­lė kon­kre­čių prie­mo­nių, ku­rios ga­lė­tų iš es­mės pa­keis­ti pa­dė­tį? Taip, iš Lie­tu­vos po­li­ti­kų lū­pų nu­skam­bė­jo daug ne­iš­min­tin­gų ir ci­niš­kų žo­džių apie iš­vyks­tan­čiuo­sius iš Lie­tu­vos, pa­da­ry­ta ne­ma­žai klai­dų. Ta­čiau ne­rei­kė­tų tu­rė­ti iliu­zi­jų, kad la­biau pa­grįs­tos po­li­ti­kų kal­bos ir ne­ži­nia ko­kie tiks­lin­gi veiks­mai ga­lė­tų ap­suk­ti emig­ra­ci­jos ban­gą, nes to­kia yra pa­sau­li­nė rea­li­ja. Prie to de­rė­tų pri­dur­ti, kad gims­ta­mu­mas Lie­tu­vo­je itin ma­žas, nors ša­ly­je vei­kia vie­na pa­trauk­liau­sių Eu­ro­po­je vai­ko prie­žiū­ros at­os­to­gų sis­te­mų. Jis ne­už­ti­kri­na kar­tų kai­tos ir de­mog­ra­fi­nės pu­siaus­vy­ros. To pa­sek­mė – nuo­lat menks­tan­ti, silp­nė­jan­ti Lie­tu­va. Ar to­kia pa­dė­tis mus ten­ki­na?

Taip, kai ku­riems lie­tu­viams mar­gas­pal­vis ir pla­tus pa­sau­lis ke­lia bau­gu­lį. Dau­ge­lį žmo­nių kaus­to įta­ru­mas, nau­jo­vių bai­mė, to­dėl jie sten­gia­si at­si­ri­bo­ti, žūt­būt iš­lai­ky­ti sta­tus quo. Ma­tyt, to­kias ir pa­na­šias ap­raiš­kas vers­li­nin­kas ir fo­tog­ra­fas Ma­rius Jo­vai­ša pa­va­di­no Lie­tu­vo­je eg­zis­tuo­jan­čiu su­per­na­cio­na­lis­ti­niu gai­va­lu. Įdo­mus ir svar­bus klau­si­mas – ko­kią įta­ką ši iš­ryš­kė­ju­si Lie­tu­vos vi­suo­me­nės ten­den­ci­ja tu­ri emig­ra­ci­jai? Jei to­kios nuo­sta­tos ir ver­ty­bės vals­ty­bę stip­rin­tų, bū­tų ga­li­ma kal­bė­ti, kad „su­per­na­cio­na­lis­ti­nis gai­va­las“ su­vai­di­no tei­gia­mą vaid­me­nį.

Ta­čiau ryš­kes­nių po­žy­mių, jog šios ten­den­ci­jos ga­lė­tų su­telk­ti Lie­tu­vą, ne­ma­ty­ti. Ži­no­ma, gar­siai, net rėks­min­gai pa­sa­ko­ma, kad val­džia kal­ta dėl iš­si­vaikš­čio­jan­čios Lie­tu­vos. Bet klau­si­mą ga­li­ma pa­suk­ti ir į ki­tą pu­sę: o kiek žmo­nių iš­va­žia­vo dėl tvy­ran­čios ne­to­le­ran­ci­jos, mė­gi­ni­mo vi­sus spraus­ti į siau­rus rė­mus, dėl vi­suo­me­nė­je ryš­kaus ko­vin­go dog­ma­tiz­mo? Juk to­kie au­ten­tiš­ki ar­gu­men­tai at­lie­kant iš­sa­mes­nę ana­li­zę iš­ryš­kė­ja net la­biau ne­gu su­nkiai apib­rė­žia­mo val­džios abe­jin­gu­mo mo­ty­vas. Ga­nė­ti­nai iš­kal­bin­gas po­li­ti­kės, ku­ri bu­vo ta­pu­si ju­dė­ji­mo sim­bo­liu, pa­vyz­dys: di­džiu­lis įkarš­tis, mo­ra­li­nis pa­to­sas ir pa­ža­dai „gel­bė­ti Lie­tu­vą“ tvė­rė tik iki pir­mos kliū­ties (iš ti­krų­jų – men­kos kliū­te­lės), ir žmo­gus be di­des­nių abe­jo­nių ar blaš­ky­mų­si tie­siog iš­ny­ko Či­ka­gos la­bi­rin­tuo­se. Jei mi­nė­tos ten­den­ci­jos pa­dė­tų iš­lai­ky­ti su­tel­ki­mą, įver­ti­nus jų svo­rį vi­suo­me­nė­je bū­tų ga­li­ma lauk­ti, kad Lie­tu­va tu­rė­tų bū­ti ma­žiau­siai emig­ra­ci­jos pa­lies­ta vals­ty­bė, ta­čiau yra prieš­in­gai. Ir ne­ži­nia ko­dėl spar­čiau­siai tuš­tė­ja tie mies­tai, ku­rie lai­ko­mi ti­kro­jo tau­tiš­ku­mo bas­tio­nais.

Bū­din­ga, kad ir R.Dar­giui, iš­kė­lu­siam dar­bo ran­kų sty­giaus prob­le­mą, prie­kaiš­tau­ta dėl ne­to­lia­re­giš­ku­mo ir pa­trio­tiz­mo sto­kos. Ži­no­ma, ta­da ky­la klau­si­mas, ko­kia­me pa­sau­ly­je mes įsi­vaiz­duo­ja­me gy­ve­nan­tys ir ko­kia lo­gi­ka va­do­vau­ja­mės. Mums ne­kliū­va, kai Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės vers­li­nin­kai nau­do­ja­si įsi­vež­ta dar­bo jė­ga ir ke­lia sa­vo bend­ro­vių kon­ku­ren­cin­gu­mą, bet jei glo­ba­lio­je kon­ku­ren­ci­nė­je rin­ko­je to­kį pra­na­šu­mą pra­dės pla­nuo­ti Lie­tu­vo­je vei­kian­čios ir čia mo­kes­čius mo­kan­čios įmo­nės, ne vie­no ko­men­ta­to­riaus po­žiū­riu, tai bus ti­kra pra­žū­tis. Dau­ge­lis pa­sau­lio vals­ty­bių iš kai­lio ne­ria­si no­rė­da­mos pri­si­vi­lio­ti kuo dau­giau ga­bių ir kū­ry­bin­gų žmo­nių, o Lie­tu­va ren­ka­si bū­ti tik do­no­re, ir jo­kiu bū­du nie­ko ne­įsi­leis­ti. Ta­čiau rei­kia tu­rė­ti ome­ny­je: jei­gu el­gia­mės prieš­in­gai nei pa­žan­giau­sios vals­ty­bės, ne­ga­li­me lauk­ti, kad Lie­tu­va im­tų ly­giuo­tis į jas pa­gal gy­ve­ni­mo ly­gį.