Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Vargas dėl koalicijos
Vienas svarbiausių Seimo rudens sesijos darbų – mokesčių reforma. Tiesa, kuo labiau artėja sprendimų priėmimo laikas, tuo daugiau traukiasi buvę ambicingi valdančiųjų planai, susiję su mokesčių sistemos tobulinimu.
Gretimose valstybėse, Latvijoje ir Lenkijoje, numatomi dideli pokyčiai mokesčių srityje, ir jie neišvengiamai vienaip ar kitaip paveiks Lietuvą. Kita vertus, iš geros kaimynų patirties būtų galima pasimokyti. Tačiau to, kas vyksta kaimynystėje, atrodo, beveik nepastebime.
Latvijoje priimtas sprendimas nuo 2018 metų 3 proc. sumažinti gyventojų pajamų mokestį mažai uždirbantiems žmonėms, o minimalią algą padidinti iki 430 eurų. Dar svarbiau tai, kad latviai perima Estijoje pasitvirtinusį pelno mokesčio modelį – pelno mokestis nebus taikomas reinvesticijoms.
Lenkai savo ruožtu mokesčių surinkimo srityje padarė mažą stebuklą. 2017 metų Lenkijos biudžete buvo planuojamas grėsmingas 59,3 mlrd. zlotų deficitas, tačiau šiuo metu jau aišku, kad biudžetą pavyks subalansuoti, o galbūt ir viršyti. To pasiekta nepadidinus ir nepakeitus mokesčių, tik ryžtingai pagerinus jų surinkimą. Vien pridėtinės vertės mokesčio surinkta 30 proc. daugiau. Tai padaryta pasitelkus pažangią mokesčių vadybos praktiką.
Ar tokia patirtis nebūtų naudinga Lietuvai? Visuomenei pateiktose mokesčių reformos gairėse siūlomi tik keli nuosaikūs patobulinimai, bet daugiausia diskutuojama apie tai, kam ir kaip taikyti skirtingus PVM tarifus.
Valdančiosios koalicijos laukia neramus ruduo. Jos partnerių „valstiečių“ ir socialdemokratų žodžių karas darosi vis aštresnis. Koalicijoje, kaip ir santuokoje, kai partneriai pykstasi, pašaliečiui sunku pasakyti, kas yra kaltesnis ir kokios tikrosios nesutarimų priežastys. Šiuo atveju – ar nesutarimus lemia „valstiečių“ arogancija, nenoras tartis su partneriais ir tai, kad jie kažin kodėl geriau randa bendrą kalbą su konservatoriais, ar pačių socialdemokratų prieštaringa pozicija, neapsisprendimas, kam jiems reikia būti koalicijoje ir ko iš jos galima tikėtis.
Šiaip ar taip, rimtų problemų greičiausiai nepavyks išvengti. Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis paragino socialdemokratus iki rugsėjo pradžios atsakyti, ar jie ir toliau dalyvaus koalicijoje. Tai pagrįstas prašymas, turint omenyje, kad Seimo sesija prasidės rugsėjo 10 dieną. Tačiau Socialdemokratų partijos skyriai savo poziciją pareikš tik iki rugsėjo 20 dienos.
Kažin ar tokį delsimą galima laikyti atsakingu elgesiu, ypač prognozuojant, kad dauguma socialdemokratų ragins nutraukti koalicijos sutartį. Valdančioji koalicija „valstiečių“ iniciatyva pasiūlė ir priėmė ne vieną sprendimą, sukėlusį visuomenėje daug aistrų.
Nors koalicijos partneriai beveik nė vienu klausimu nepateikė vienodos pozicijos, socialdemokratai laikėsi kitokios nuomonės, jų autoritetas rinkėjų akyse turėjo patirti beveik tokius pat išbandymus kaip ir „valstiečių“. Įtampa pasiekė kulminaciją priimant Miškų įstatymą, kai „valstiečiai“, kaip galima suprasti, rimtai nepasitarę su socialdemokratais, dėl paramos iškart ėmė derėtis su konservatoriais.
Darbą koalicijoje skeptiškai vertina naujasis partijos pirmininkas Gintautas Paluckas, ir tam turi bent tris priežastis. Visų pirma, jis nėra Seimo narys. Antra, nevadovavo partijai, kai koalicijos sutartis buvo rengiama, todėl šiuo požiūriu jam net naudinga kritikuoti buvusios partijos vadovybės susitarimą. Trečia, G. Paluckas jaučia, kaip yra nusiteikę daugelis partijos narių, dar taip neseniai išrinkusių jį pirmininku, ir neturi motyvų, kodėl turėtų eiti prieš partijos daugumą.
Tačiau problema kur kas rimtesnė, nei gali pasirodyti, nes Seime susitelkęs partijos elitas pasisako už tai, kad koalicijos sutartis būtų išlaikyta. Seimo nariai turi postus, gauna daugiau eterio laiko žiniasklaidoje ir supranta, kokia nauda būti valdžioje. Perspektyva tapti niekam neįdomia nedidele opozicijos frakcija jų nevilioja. Beje, ir pirmininku išrinktas G. Paluckas nebuvo partijos elito kandidatas.
Partijos pirmininko pavaduotojas, Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas koalicijos darbą pavadino „netikėtai sėkmingu“: „Priimti 287 įstatymai, 122 nutarimai, 12 kitų, o iš viso 421 teisės aktas. Tarp jų dominavo socialinės apsaugos projektai – užimtumo, nedarbo socialinio draudimo, ligos ir motinystės, vaiko teisių apsaugos įstatymai.“ Be abejo, tarp tokios daugybės įstatymų buvo ir naudingų, pažangių pataisų, tačiau minėti skaičiai nei visuomenės, nei partijos bičiulių akyse nė kiek nepataiso koalicijos įvaizdžio. Metus politologo žvilgsnį galima konstatuoti, kad 400 geros kokybės įstatymų per vieną Seimo sesiją tiesiog neįmanoma priimti, ir toks skaičius greičiau liudija politikų darbo broką, kurį netrukus teks vėl taisyti išleidžiant seriją naujų įstatymų.
Gal G. Paluckas, kaip partijos lyderis, iš tiesų nėra palankus koalicijos partneris, tačiau kažin ar „valstiečiai“ turi realių alternatyvų sudaryti naują valdančiosios koalicijos sutartį, ką jau kalbėti apie rimtus iššūkius, susijusius su tuo, kad keičiant partnerius reikėtų performuoti Vyriausybę. Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, kadaise rodęs tam tikrą palankumą ministrui pirmininkui, vis skeptiškiau vertina Vyriausybės darbą. Rinkėjų pasitikėjimą išlaikantiems konservatoriams būtų visiškai nenaudinga susidėti su jį švaistančiais „valstiečiais“.
Savo ruožtu socialdemokratų sprendimas dėl koalicijos gali dar labiau suskaldyti partiją, kuri ir šiaip išgyvena ne geriausias dienas.
- Skvernelis, ko gero, jau rengiasi dirbti mažumos Vyriausybės sąlygomis. Kartą jis buvo apie tai užsiminęs. Bet tokia išeitis nebūtų palanki, turint omenyje, kad egzistuoja skirtis tarp dviejų svarbiausių „valstiečių“ lyderių, kad pati „valstiečių“ frakcija dažnai nėra vieninga.
Koalicijos laukia karštas ruduo, nes teks priimti mokesčių reformos įstatymus, biudžeto įstatymą, vykdyti kitas svarbias reformas. Kyla grėsmė, jog sumaištis, kuri gali kilti dėl koalicijos, apsunkins Seimo darbą ir optimalių sprendimų paiešką.
« Žiniasklaida – prieš viešąjį interesą
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!