Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Šį mėnesį Vakarų žiniasklaidoje kilo nepaaiškinamas susidomėjimas tuo, ką plastinės chirurgijos specialistai sugebėjo padaryti su Vladimiro Putino kūnu. Karštojo mėnesio viduryje pravartu nuo šių niekų pakelti akis į dangų ir pasigrožėti meteorų lietumi, kuris, kaip pranešama, yra ryškiausias ir gražiausias per visą žmonijos istoriją. Deja, nemažai žmonių šiomis dienomis į dangų žvelgia su nerimu, laukdami ne krintančių žvaigždžių, o Šiaurės Korėjos balistinių raketų. 

JAV prezidentas Donaldas Trumpas įsivėlė į precedento neturintį žodžių karą su oficialiąja Šiaurės Korėjos propaganda. Japonijoje specializuotos bendrovės nespėja vykdyti užsakymų naujoms slėptuvėms įrengti. Nerimą jaučia Rusijos Tolimųjų Rytų gyventojai, svarstantys, kaip tiksliai gali būti paleistos Šiaurės Korėjos raketos – ar negali atsitikti, kad kokia nors raketa nukris ne į neutralius vandenis, o Rusijos mieste?

Nerimas juntamas ir Pietų Korėjoje – valstybėje, kurioje teko neseniai lankytis. Paklausus šios šalies gyventojų, ką jie mano apie eskaluojamą įtampą, jie tik trauko pečiais: grėsmės akivaizdoje korėjiečiai gyvena nuo neatmenamų laikų. Žinoma, dabar, kai Šiaurės Korėja pasigamino balistines raketas, turi branduolinį ginklą ir kada nors galbūt sugebės jį įmontuoti į raketas, grėsmė dar padidėjo. Yra žinoma, kad jei kiltų karinis konfliktas, nuo pirmojo Šiaurės Korėjos smūgio apsiginti būtų neįmanoma, o teritorijoje, kuri būtų tiesiogiai apšaudoma, gyvena 20 mln. gyventojų, be to, čia reziduoja vyriausybė, kariuomenės vadovybė – žodžiu, yra išdėstyta visa valstybės centrinė nervų sistema. Negana to, Pietų Korėjoje yra 25 veikiantys branduoliniai reaktoriai. Kelis jų pažeidus, dalis šalies teritorijos gali tapti netinkama gyventi. Bet ką gali padaryti paprastas žmogus, nuolat gyvendamas tokios grėsmės akivaizdoje?

Pasirodo, žmonės daug ką gali. Pietų Korėja sukūrė nei daug, nei mažai – ekonominį stebuklą. Po Japonijos okupacijos ir niokojančio, nepaprastai žiauraus ir beprasmiško karo praėjusio amžiaus viduryje šalis buvo virtusi griuvėsiais, o daug gyventojų badavo. Dar 1988 metais, kai Seule buvo surengta olimpiada, valstybė, nors jau sparčiai vystėsi, nebuvo nei itin turtinga, nei demokratinė, be to, uždara. Gyventojai negalėjo laisvai vykti į užsienį – neturėjo pasų. Olimpiada buvo akstinas paspartinti ekonomikos modernizavimą, sutelkti visuomenę, pradėti demokratines reformas.

Ne, korėjiečiai nėra iš kitokio molio. Politinis šalies gyvenimas buvo ir yra sudėtingas, net dramatiškas. Ilgą laiką valstybė nebuvo demokratiška, demokratėjimo laikotarpius keitė chuntos režimas. Užtenka paminėti kelis faktus. 1979 metais diktatorių Park Chung-hee nušovė Korėjos centrinės žvalgybos valdybos vadovas, atsakingas už prezidento apsaugą. Du šalies vadovai, diktatorius Chun Doo-hwanas ir demokratiškai išrinktas Roh Tae-woo, teismo buvo pripažinti išgrobstę milžiniškas pinigų sumas. Dar šių metų kovą po apkaltos iš posto buvo pašalinta prezidentė Park Geun-hye, anksčiau minėto prezidento, į kurį buvo pasikėsinta, duktė (jos motina taip pat tapo politiškai motyvuotos žmogžudystės auka). Kaltinama didelio masto korupcija ir piktnaudžiavimu valdžia, ji laukia teismo kalėjime. Gegužę visuotiniuose rinkimuose išrinktas naujas prezidentas, liberalios pakraipos Moon Jae-inas. Jo programoje – santykių su Šiaurės Korėja gerinimas. Tačiau realybė tokia, kad Pietų Korėja beveik negali paveikti padėties. Moon Jae-inas stengiasi nekomentuoti pastaruoju metu eskaluojamos įtampos, tiesiogiai nevertina net JAV prezidento užuominų apie galimybę smogti Šiaurės Korėjai prevencinį smūgį. Tiesiog jis teigia, kad joks karinis problemos sprendimas neįmanomas ir kad bet kuriuo atveju reikia rasti būdą susitarti.

Sumažėjusiame pasaulyje įtampa iš Korėjos pusiasalio tuoj pat persiduoda ir mums.

„Samsung“, „LG Electronics“, „Hyundai“, „Kia“ – tik kelios iš visame pasaulyje žinomų Pietų Korėjos bendrovių. Vadinamasis Hano upės stebuklas yra unikalus pavyzdys, kaip viso labo vienos kartos aktyvios veiklos laiku šalis iš vienos skurdžiausių pasaulyje tapo viena turtingiausių. 30 metų ekonomika augo vidutiniškai 10 proc. kasmet. Kaip tai buvo pasiekta, vienu sakiniu nepasakysi. Kita vertus, didelės paslapties nėra: tai lėmė drąsa kelti ambicingus tikslus, tikėjimas savo jėgomis, atvirumas naujovėms, nepaprastas darbštumas.

Įdomu ir tai, kad sustiprėjus ekonomikai išsiskleidė ir šalies kultūra. Pavyzdžiui, žymūs yra kino industrijos laimėjimai. 2016 metais „Man Booker“ tarptautinė premija skirta Pietų Korėjos rašytojai Han Kang. Azijos šalyse yra populiarūs Pietų Korėjos masinės kultūros produktai. Dainos „Gangnam Style“ fenomenalus populiarumas nebuvo atsitiktinumas.

Nuo Lietuvos iki Pietų Korėjos jau driekiasi nemažai gijų. Kol kas jos – dar tolimos valstybės. Tačiau sumažėjusiame pasaulyje įtampa iš Korėjos pusiasalio tuoj pat persiduoda ir mums.

Abi šalys ilgą istorinį laiką buvo periferijoje, abi ilgai buvo okupuotos. Abi itin skaudžiai nukentėjo XX amžiuje pasauliui pasidalijus į dvi konfrontuojančias stovyklas. Abi valstybės neturi gausesnių gamtos išteklių ir gali kliautis vien savo jėgomis.

Šiandien Pietų Korėja yra turtinga, tolygiai išsivysčiusi, tvirtos demokratijos šalis. Pietų Korėjos pamoka – negalima nuleisti rankų, reikia kurti ambicingus planus, susitelkti, dirbti, ir visi tikslai gali būti pasiekti.

Nors Pietų Korėjos gyvenimo lygis yra aukštas, šalis neišvengia ir problemų. Kartu su Lietuva ji pirmauja pagal liūdną savižudybių, taip pat ir jaunų žmonių, statistiką. Pietų Korėjoje tai lemia didelė žmonių konkurencija, pasireiškianti jau mokyklos suole. Taip pat ne visiems prie širdies vis dar išlikusi hierarchinė visuomenės struktūra. Pagal 2017 metų laimės indeksą Pietų Korėja – keliais laipteliais žemiau už Lietuvą. Tai vėl duoda progą susimąstyti, kokie turėtų būti ekonomikos ir netgi žmogaus gyvenimo tikslai.