Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Universitetai nebėra elito privilegija
Pastarąjį dešimtmetį pasaulio aukštasis mokslas patyrė esminių pokyčių. Jis jau nebėra elito privilegija, nes tik išsilavinęs žmogus gali pasinaudoti visomis dinamiškos žinių visuomenės teikiamomis galimybėmis ir gyventi visavertį gyvenimą. Todėl aukštasis mokslas turi būti prieinamas plačiam būriui žmonių. Nuolatinis mokymasis, prisitaikymas prie pokyčių tapo svarbiu veiksniu darbo rinkoje.
Ir Lietuvoje, ir Europoje dalis konservatyvumu garsėjančios akademinės bendruomenės, net kai kurie švietimo politikai vis dar neįvertina to reiškinio masto bei prasmės. Vienas lengviausiai pastebimų šio proceso požymių – nepaprastas aukštojo mokslo studentų gausėjimas. Jį galima prilyginti net sprogimui. UNESCO duomenimis, 1999-2008 metais Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje studentų skaičius padidėjo nuo 28,1 mln. iki 34,4 milijono. JAV per dešimtmetį studentų padaugėjo nuo 13,7 mln. iki 18,2 mln., Rumunijoje – nuo 407,7 tūkst. iki 1 mln., Lenkijoje – nuo 1,4 mln. iki 2,2 mln., Turkijoje – nuo 1,4 mln. iki 2,5 milijono.
Čia reikėtų pažymėti, kad iki amžiaus pradžios studentų skaičius ilgus dešimtmečius beveik nesikeitė. Kinijoje 1990 metais buvo 5 mln. studentų, 1999-aisiais – 6,3 mln., o 2008 metais jų skaičius viršijo 27 milijonus. Ir toks augimas nežada sustoti! Be to, Kinija kuria 10 vadinamojo pasaulinio lygio universitetų ir iš valstybės, siuntusios savo piliečius studijuoti užsienyje, tampa priimančia užsienio studentus šalimi. Juda Afrika. Pavyzdžiui, Etiopijoje, kurioje vis dar neišnykusi bado grėsmė, per dešimtmetį studentų padaugėjo nuo 52,3 tūkst. iki 264 tūkstančių. Pokyčiai Lietuvoje irgi atitinka pasaulinę tendenciją.
Analitikai mano, jog toks studentų gausėjimas turi ir neigiamų pasekmių – pavyzdžiui, stebimas tam tikras aukštojo mokslo kokybės smukimas. Kai kas nori pasipriešinti tokiai įvykių raidai. Vis dėlto sutinkama, kad šio džino jau niekas nebesugrąžins į butelį. Vadinasi, reikia pripažinti realybę ir kurti švietimo politikos modelius, įvertinančius dabarties poreikius. Vakarų valstybėse, ypač JAV, nuolat pabrėžiama, kad sparčiai daugėja studentų, kurie pirmi savo šeimoje ir giminėje peržengė aukštosios mokyklos slenkstį. Tai laikoma reikšmingu šalies laimėjimu.
Šie procesai turi didelių pasekmių, pavyzdžiui, universitetų valdymui. Senatas, ilgus amžius buvęs svarbiausias universitetų valdymo organas, traukiasi į šoną, lieka akademinės savivaldos organas. O universitetų valdymo srityje vis labiau taikomi vadybiniai metodai. Tai nenuostabu – juk jie gyvena konkurencinėje aplinkoje, ir konkuruojama jau ne tik savame krašte, bet ir globalioje mokslo bei studijų erdvėje. Dėl didėjančio studentų skaičiaus daugelis valstybių nebesugeba užtikrinti nemokamo mokslo, todėl mokesčio už studijas įvedimas – pasaulinė tendencija.
Per Lietuvoje įgyvendintą mokslo ir studijų reformą nebuvo įvesta tokio mokesčio už studijas, kaip nežinia kodėl nuolat girdžiu kalbant. Tarkim, šiais metais į valstybės finansuojamas vietas įstojo apie 18 tūkst. studentų. Lietuvos universitetai pastaruoju metu dažnai kritikuojami, tačiau kritika ne visada pagrįsta. Teko skaityti ne vieną straipsnį, kuriame teigiama, jog Lietuvos aukštasis mokslas visiškai sužlugęs, bet kartu čia pat pažymima, kad mūsų universitetuose parengti gydytojai ir kiti specialistai lengvai įsidarbina Vakaruose. Reikia būti kritiškiems sau, tačiau nepriimtinas ir susiniekinimas, deja, neretai peržengiantis sveiko proto ribas.
Gal ne visada suprantama, kad Lietuvos aukštasis mokslas jau dabar yra ta sritis, kuri bene labiausiai integruota į Europos erdvę. Kiekvienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje bet kuriuo metu studijuoja bent po kelis šimtus užsieniečių, atvykusių iš įvairių Europos Sąjungos valstybių pagal mainų programas. Tie, kurie domisi Lietuvos aukštojo mokslo studijų kokybe, galėtų pasiteirauti tų studentų, ar jie taip pat, kaip kai kurie vietiniai analitikai, yra sukrėsti menko Lietuvos aukštojo mokslo lygio ir pasipiktinę prastu dėstymu. Taip, sistemoje, kuri apima dešimtis aukštųjų mokyklų ir 200 tūkst. studentų, galima atrasti pačių įvairiausių pavyzdžių. Lygiai taip pat, kaip visko pasitaiko ir vadinamajame užsienyje. Niekas nepaneigs, jog Vakarų valstybės turi garsių, prestižinių universitetų, kuriuose dėsto pasaulinio mokslo korifėjai. Tačiau visiškai neatsakinga brukti mintį, kad bet kuris Vakarų universitetas yra geresnis už geriausią Lietuvos universitetą. O tai dažnai tenka girdėti. Štai vienas lietuvis studentas neseniai laimėjo bylą prieš Londono universitetą, nes nuvykęs studijuoti atrado, kad daugelis tos aukštosios mokyklos “profesorių” neturi ne tik daktaro laipsnio, bet net ir magistro diplomo.
Švietimas, mokslas, studijos geriausiai atskleidžia, ko verta valstybė, – jau vien dėl to, kad šių sričių padėtis leidžia prognozuoti valstybės ateitį. Lietuvoje mokyklos ir universitetai – tai ta vieta, kurioje nulemiama tautos tapatybė, kurioje dedami kultūros plačiuoju požiūriu pamatai. Kad ir kokia ši sistema būtų, ji yra mūsų, ir stiprindami ją turime atlikti darbus, kurių niekas kitas už mus nepadarys.
« Apie valstybės vaidmenį
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!