Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Moi­se­so Nai­mo kny­go­je „Val­džios pa­bai­ga“ taik­liai api­bū­di­na­mi val­džios samp­ra­tos po­ky­čiai XXI am­žiu­je: glo­ba­li­za­ci­jos ero­je di­džio­sios ga­ly­bės pra­ran­da do­mi­na­vi­mą, o jas pa­kei­čia ma­ži vei­kė­jai. Pa­sau­lis ne­bė­ra val­do­mas ne­įvei­kia­mų dra­ko­nų: jis su­by­rė­jęs į dau­gy­bę ma­žų są­jū­džių, ini­cia­ty­vų.

Į to­kias ten­den­ci­jas dė­me­sys bu­vo at­kreip­tas ir anks­čiau. In­ter­ne­tas su­tei­kė ga­li­my­bę kiek­vie­nam žmo­gui nau­do­tis įvai­riau­siais in­for­ma­ci­jos šal­ti­niais, so­cia­li­niai tink­lai pa­si­ro­dė pui­ki prie­mo­nė žmo­nėms bend­rau­ti, da­ly­tis min­ti­mis ir su­ma­ny­mais. Pa­pras­tas žmo­gus, kar­tais va­di­na­mas „žmo­gu­mi iš gat­vės“, nie­ka­da ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės jaus­tis toks reikš­min­gas, koks yra šiuo me­tu.

Pra­ėju­sio am­žiaus de­šim­to­jo de­šimt­me­čio va­di­na­mo­sios spal­vo­to­sios re­vo­liu­ci­jos gal­būt ne­bū­tų ki­lu­sios, jei žmo­nės, pa­de­da­mi mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų ir in­ter­ne­to, ne­bū­tų tu­rė­ję ga­li­my­bių da­ly­tis in­for­ma­ci­ja. At­si­ra­dus so­cia­li­niams tink­lams bu­vo pra­na­šau­ja­mas pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės re­ne­san­sas. Nie­kas ne­nu­ma­tė to, kad in­for­ma­ci­jos di­dė­ji­mas vie­šo­je erd­vė­je ga­li par­adok­sa­liai reikš­ti jos ap­ri­bo­ji­mą at­ski­ram žmo­gui. Ta­čiau bū­tent tai iš da­lies nu­ti­ko. In­ter­ne­to pla­ty­bė­se ta­po įma­no­ma ir net pa­to­gu at­sit­ver­ti nuo in­for­ma­ci­jos srau­tų, gir­dė­ti vien tai, ką no­ri gir­dė­ti, da­ly­tis sa­vo min­ti­mis ir įspū­džiais su bend­ra­min­čiais, ku­rie ne­vers bū­ti kri­tiš­kam ir abe­jo­jan­čiam. Su­nku pa­sa­ky­ti, kiek so­cia­li­niai tink­lai su­stip­ri­no de­mo­kra­ti­nę pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę, ta­čiau ge­rai ži­no­ma, kad va­di­na­mo­ji „Is­la­mo vals­ty­bė“ juos nau­do­ja sme­ge­nims plau­ti, ne­apy­kan­tai kurs­ty­ti, ne­pri­ta­pu­siems prie vi­suo­me­nės jau­nuo­liams ver­buo­ti.

M. Nai­mas sa­vo ruo­žtu įspė­ja, kad pa­sau­lio val­džiai „sus­mul­kė­jus“ ky­la chao­so ir anar­chi­jos ri­zi­ka. Ir iš­ties dau­gy­bė po­žy­mių ro­do, kad pa­sau­lis tam­pa „ne­val­do­mas“, ne­nus­pė­ja­mas. Pa­bė­gė­lių kri­zė, mu­sul­mo­nų eks­tre­mis­tų te­ro­ro iš­puo­liai, „Bre­xit“, Do­nal­do Trum­po iš­ki­li­mas – tai ke­le­tas tų veiks­nių, ku­rie jau šiuo me­tu stu­mia pa­sau­lį ne­nus­pė­ja­ma kryp­ti­mi. Jau be­veik ne­įma­no­ma prog­no­zuo­ti, kaip pa­sau­lis at­ro­dys, pa­vyz­džiui, po de­šim­ties me­tų.

Pa­sau­lį po šal­to­jo ka­ro bu­vo ga­li­ma su­vok­ti pri­tai­kius pa­pras­tą sche­mą: vals­ty­bes bu­vo ga­li­ma skirs­ty­ti į de­mo­kra­ti­nes, ku­rian­čias de­mo­kra­ti­ją ir ne­de­mo­kra­ti­nes. Iš­sa­mes­nė moks­li­nin­kų ana­li­zė vi­sa­da at­skleis­da­vo, kad ši sche­ma ne­pa­kan­ka­ma, ta­čiau Va­ka­rų po­li­ti­kams ir vi­suo­me­nei ji at­ro­dė tin­ka­ma. Šiuo me­tu vis su­nkiau pa­grįs­ti įsi­ti­ki­ni­mą, kad pa­sau­lis ju­da de­mo­kra­ti­jos kryp­ti­mi. Veng­ri­jos ir Len­ki­jos at­ve­jai pa­trau­kė Va­ka­rų vi­suo­me­nės dė­me­sį, bet tai – vi­so la­bo smulk­me­nos. Kar­tu su au­gan­čia eko­no­mi­kos ga­lia pa­sau­ly­je vis dau­giau svo­rio įgy­ja Ki­ni­ja, ku­ri kol kas ne­ža­da ženg­ti de­mo­kra­ti­jos ke­liu. Ru­si­ja ne­grįž­ta­mai nu­to­lo nuo de­mo­kra­ti­jos. Per vie­ną nak­tį iš ES or­bi­tos pa­si­trau­kė Tur­ki­ja, ku­ri il­gai bu­vo de­mo­kra­ti­nių re­for­mų pa­vyz­dys sa­va­me re­gio­ne ir vi­sa­me is­la­mo pa­sau­ly­je.

At­ro­do, po­li­ti­nis ko­rek­tiš­ku­mas pa­bo­do ir dau­ge­liui Va­ka­rų ša­lių žmo­nių. Įtam­pa ša­ly­se ir tarp­tau­ti­nė­je are­no­je, ne­ti­kru­mas dėl at­ei­ties le­mia pro­ce­sus, ku­rių nie­kas ne­ga­lė­jo nu­ma­ty­ti. Ge­riau­siai tai at­sisk­lei­džia ste­bint kan­di­da­tų į JAV pre­zi­den­tus Hil­la­ry Clin­ton ir D. Trum­po kol kas ne­aki­vaiz­džius de­ba­tus. H. Clin­ton de­mons­truo­ja kom­pe­ten­ci­ją, dės­to ar­gu­men­tus, pa­tei­kia skai­čius, ta­čiau tai su­lau­kia men­ko at­gar­sio. Už­tat D. Trum­po mes­ta kvai­la šai­ži fra­zė iš­kart su­vir­pi­na jau­trią­sias dau­ge­lio žmo­nių sty­gas. Jo­kie ar­gu­men­tai ne­rei­ka­lin­gi. Žmo­nės ypač jau­čia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą po­li­ti­niu eli­tu. Ne­rei­kia di­de­lio pa­sta­bu­mo, kad pa­na­šių pro­ce­sų ras­tu­me ir Eu­ro­po­je.

Dau­ge­ly­je dis­ku­si­jų ir kal­bų ma­žai kas pri­si­me­na svar­biau­sią tiks­lą, dėl ku­rio bu­vo ku­ria­ma ES. Tas tiks­las bu­vo tai­ka Eu­ro­po­je. Vi­sa Eu­ro­pos is­to­ri­ja bu­vo ne­si­bai­gian­tys ka­rai, vis žiau­res­ni ir la­biau nio­ko­jan­tys, ta­čiau kar­tu su ES kū­ri­mu įsi­vy­ra­vo tai­ka. Tai mums mė­gi­no pri­min­ti Nor­ve­gi­jos No­be­lio ko­mi­te­tas, 2012 me­tais ES skir­da­mas No­be­lio tai­kos pre­mi­ją. Šian­dien tai­kos ne­mi­ni­me tarp svar­biau­sių ver­ty­bių, nes ji at­ro­do sa­vai­me su­pran­ta­ma. Ki­ta ver­tus, dau­ge­lis eu­ro­pie­čių nė­ra ti­kri dėl sa­vo at­ei­ties, dėl daug ko kal­ti­na sa­vo ša­lių po­li­ti­nį eli­tą ir ypač ES. Čia da­ro­ma vie­na iš pa­žiū­ros ne­di­de­lė, ta­čiau es­mi­nė klai­da, mat už­mirš­ta­mas vie­nas iš dės­nių, tur­būt pa­ten­kan­čių į hu­mo­ris­ti­nį Murp­hy są­ra­šą, bet iš ti­krų­jų la­bai rim­tų: jei pa­dė­tis blo­ga, tai anaip­tol ne­reiš­kia, kad ji ne­ga­li bū­ti dar blo­ges­nė. Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės (JK) pi­lie­čiai nu­ta­rė ri­zi­kuo­ti da­li­mi sa­vo ge­ro­vės, kad tik įspir­tų eli­tui ir pa­si­trauk­tų iš ES. Kur dar ga­li nu­ves­ti ne­pa­si­ten­ki­ni­mas? Be­je, per 1975 me­tais su­reng­tą re­fe­ren­du­mą dėl na­rys­tės tuo­me­ti­nė­je EB „už“ ta­rė du treč­da­liai JK pi­lie­čių. Bal­suo­jan­čių­jų dau­gu­mą su­da­rė tie, ku­rie dar pri­si­mi­nė, kas yra Vo­kie­ti­jos vyk­do­mas mies­tų bom­bar­da­vi­mas.

Kas įvyks, jei nuo­bo­dų po­li­ti­nį ko­rek­tiš­ku­mą, tech­no­kra­ti­nę val­džią, eko­no­mi­nį pra­gma­tiz­mą ne vie­no­je Eu­ro­pos vals­ty­bė­je pa­keis kraš­tu­ti­nės de­ši­nės ar po­pu­lis­ti­nės par­ti­jos? Eu­ro­pos ta­pa­ty­bė pa­si­keis, kie­no nors emo­ci­jos bus pa­ten­kin­tos, bet aki­vaiz­du, kad tai ves į su­sis­kal­dy­mą, trik­dys ge­ro­vės au­gi­mą, su­irs sau­gu­mą ga­ran­tuo­jan­ti vie­ny­bė.

Len­ki­jo­je per Pa­sau­lio jau­ni­mo die­nas įvy­ko įdo­mi akis­ta­ta. Po­pie­žius Pra­nciš­kus ka­ta­li­kiš­kiau­sia sa­ve lai­kan­čios vals­ty­bės va­do­vams pri­mi­nė at­jau­tos, kaip vie­nos iš svar­biau­sių krikš­čio­niš­kų ver­ty­bių, svar­bą. Ne­sa­va­nau­diš­ka pa­gal­ba nuo ka­ro bė­gan­tiems žmo­nėms po­pie­žiaus ver­ty­bių ska­lė­je uži­ma svar­bią vie­tą, ir aki­vaiz­du, kad kai ku­rios „pra­ra­du­sios ti­kė­ji­mą“ Va­ka­rų vals­ty­bės pa­gal šią ska­lę yra kur kas aukš­tes­nė­je vie­to­je nei „ka­ta­li­kiš­ko ti­kė­ji­mo eta­lo­nu“ sa­ve lai­kan­ti Len­ki­ja.

Taip pat ne vie­nas lie­tu­vis ma­no, kad gi­na Eu­ro­pos ver­ty­bes smerk­da­mas eu­ro­pie­čių ta­ria­mą „minkš­tu­mą“, nuo­lai­du­mą ki­tų kul­tū­rų žmo­nėms. Su­pran­ta­ma, kul­tū­rų san­kir­tos, mig­ra­ci­jos prob­le­ma Eu­ro­po­je yra la­bai su­dė­tin­ga, bet ma­to­mas ir ki­tas da­ly­kas: to­kiems kri­ti­kuo­to­jams, aki­vaiz­du, ne­sup­ran­ta­mi so­li­da­ru­mo ir jau­tru­mo ki­tų žmo­nių ne­lai­mėms jaus­mai, nors jie su­vai­di­no to­kį svar­bų vaid­me­nį ku­riant šiuo­lai­ki­nes Va­ka­rų ge­ro­vės vals­ty­bes, ku­rios vis dar mums yra pa­vyz­dys. To­le­ran­ci­ja ir pa­si­ti­kė­ji­mas yra vie­nos iš pa­ma­ti­nių Va­ka­rų ver­ty­bių, ir ti­krai nė­ra kuo di­džiuo­tis, kad vie­toj jų te­ga­li­me pa­siū­ly­ti įta­ru­mą, ne­pa­kan­tu­mą, „de­dovš­či­nos“, pa­ty­čių, „gai­di­ni­mo“ kul­tū­rą, ku­ri kaip su­nkus de­be­sis tvy­ro virš mū­sų vi­suo­me­nės.