Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Ar statistikos veidrodis – įskilęs?
Populiarumo ir šlovės viršūnę pasiekusio Ernesto Hemingway vienas žurnalistas kartą paklausė, ką šis manantis apie jį liaupsinančius kritikus. Atsakydamas į klausimą rašytojas prisipažino, kad kritikų pagyrų stengiasi negirdėti. Tai darantis dėl paprastos priežasties: jei imtų domėtis ir džiaugtis puikiais kritikų vertinimais, būdamas nuoseklus, kada nors, kai kritikai atsilieps nepalankiai, turėtų pradėti dėl to krimstis.
Šį rašytojo požiūrį prisiminiau matydamas kai kuriuos ganėtinai neblogus neseniai paskelbtus tarptautinius Lietuvos reitingus. Žinoma, galima teigti, kad šie reitingai – viso labo žaidimas, toli gražu neatspindintis tikrosios padėties. Gal ir taip, tačiau kodėl apie juos tiek kalbėta tais metais, kai jie buvo Lietuvai nepalankūs?
Smunkantys Pasaulio ekonomikos forumo sudaromi Lietuvos globalaus konkurencingumo reitingai tapdavo net svarbiausia dienos naujiena, tačiau faktas, kad 2015 metais mūsų šalis juose tarp pasaulio valstybių pakilo iš 48 į 41 vietą, liko beveik nepastebėtas. Šveicarijoje įsikūręs IMD institutas savame konkurencingumo reitinge, analizuojančiame 61 pažangiausią valstybę, Lietuvą kilstelėjo iš 34 į 28 poziciją. Šį kartą Lietuva pakilo aukščiau už Estiją – panašiuose reitinguose tai bene pirmas toks atvejis. Šiemet atliktas “Transparency International” tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje iš tirtų 19 valstybių nuosekliausiai įgyvendinamas interesų grupių lygybės darant įtaką sprendimams principas. Dar įdomesni Harvardo ir Sidnėjaus universitetų vykdomo rinkimų skaidrumo projekto (Electoral Integrity Project) rezultatai: 2014-aisiais vykę Lietuvos prezidento rinkimai pripažinti skaidriausiais tais metais vykusiais rinkimais pasaulyje.
Skelbiami reitingai paprastai patraukia daugelio žmonių dėmesį, nes paprastu, kiekvienam suprantamu būdu pateikia sudėtingus reiškinius. Akivaizdu, kad dažnai tai – tik tam tikras žaidimas. Geriausia būtų ne aklai pasitikėti reitingais, o naudoti juos kaip atspirties tašką rimtesnei analizei.
Lietuva yra tokia šalis, kurią itin sunku perprasti ne tik žvelgiant į reitingus, bet ir į statistikos veidrodį. Šalis pernai pralenkė Estiją pagal bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui ir jau senokai lenkia Baltijos kaimynę pagal Eurostato apskaičiuotas faktines individualaus vartojimo išlaidas. Negana to, šis skirtumas sparčiai didėja – po kelis procentinius punktus kasmet. 2014 metais Lietuvos faktinės individualaus vartojimo išlaidos sudarė 80 proc. Europos Sąjungos (ES) vidurkio, o Estijos (ir Latvijos) – vos 65 procentus. Pagal šį rodiklį Lietuva lenkia visas Vidurio ir Rytų Europos valstybes – ES nares. Žinoma, žvelgdami į pensijų ar atlyginimo lygį gausime priešingą vaizdą. Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje – 700 eurų, Latvijoje – 785 eurai, Estijoje – 1010 eurų, o įvertinus atskaičiuojamus mokesčius skirtumas dar padidėtų, nes darbo pajamų apmokestinimo tarifai Lietuvoje yra vieni didesnių.
Mažai uždirbti – daug išleisti, štai kokiu šūkiu vadovaujasi lietuviai. Ne, tokią padėtį lemia ne paskolos – jų lietuviai ima mažiausiai ES, bene tris kartus mažiau nei estai. Pajamų lietuviai prasimano kažkokiu kitokiu būdu. Kokiu? To niekas nežino.
„Kad tu gyventum tik iš atlyginimo!“ – toks buvo sovietinių laikų prakeiksmas. Lietuviai sugeba jo išvengti. Ekonomistai teigia, kad nemažai pajamų gaunama iš veiklos dirbant pagal verslo liudijimus, ketvirtadalį pajamų sudaro socialinės išmokos. Praėjusiais metais 5 mlrd. litų į tėvynę parsiuntė emigrantai, matyt, nemažai išleido ir sugrįžę iš užsienio asmenys. Tačiau kažin ar vien tuo galima paaiškinti dideles vartojimo išlaidas. Čia yra kažkokia paslaptis. Peržvelkime, pavyzdžiui, Vyriausiosios rinkimų komisijos svetainėje skelbiamas kandidatų rinkimuose pajamų ir turto deklaracijas. Paprastai kandidatuoja prakutę asmenys, turintys poziciją visuomenėje, kompetentingi – pasiryžę imti valstybės vairą į savo rankas. Ir turto jie paprastai nestokoja, bet štai didesnės jų dalies pajamos sukasi maždaug apie minimumą, neretai deklaruojamas ir grynas nulis. Kaip jie išgyvena ir suranda jėgų kandidatuoti? Tai tikras stebuklas.
Lietuvoje išieškoma tik apie pusė skirtų administracinių baudų, nors nepasakysi, kad nėra jų išieškojimo sistemos. Į teismų ir antstolių girnas geriau nepakliūti. Tik tiek, kad pusė gyventojų neturi nei turto, nei pajamų, tad yra kitapus bet kokios sistemos. Jie apskritai nesurandami – tarsi ištirpę ore, tik retkarčiais įsikūnija, kad padarytų kokį nors pažeidimą.
Akivaizdu, kad ekonomikos šešėlis Lietuvoje yra gana didelis, tačiau įvairūs tyrimai, statistiniai ekspertų vertinimai neatskleidžia, kad šalyje padėtis šiuo požiūriu kuo nors ryškiai išsiskirtų iš kitų valstybių – paprastai atrandama, kad Lietuvoje šešėlis net mažesnis nei Latvijoje ir net Estijoje. Ką gi, tuo blogiau tokiems tyrimams ir vertinimams. Šešėlis ir yra šešėlis, kad jo niekas neaptiktų.
« Brangiai kainuojantis aplaidumas
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!