Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Sausio 1 dieną suėjo dveji metai, kai Lietuva gyvena be branduolinės elektrinės. Kalėdų išvakarėse, gruodžio 23-iąją, Vyriausybė ir Japonijos koncernas “Hitachi” pasirašė susitarimą dėl Visagino AE koncesijos sutarties pagrindinių nuostatų. Tiesa, anksčiau buvo žadama, kad dar 2011 metais bus pasirašyta pati sutartis.

Atrodo, kad Japonijos ir JAV koncerno “Hitachi-GE Nuclear Energy”, gaminančio trečios kartos verdančio vandens branduolinius reaktorius, ketinimai dalyvauti Visagino AE projekte yra rimti. “Hitachi” jau šių metų pradžioje planuoja atidaryti atstovybę Lietuvoje, kurios tikslas būtų įsitvirtinti Lietuvos, Baltijos valstybių, taip pat ir Skandinavijos rinkose. Bendrovės prioritetas – informacinių technologijų, socialinės infrastruktūros plėtra.

Teigiama, kad koncesijos partnerių investicijos į jėgainę sieks apie 5 mlrd. eurų. Be jokios abejonės, Lietuva turės išspręsti daugybę vadybinių, finansinių, techninių problemų. Tačiau reikia kalbėti ir apie politines problemas, ir apie jas – visų pirma. Vykdant tokį didžiulį projektą, reikia pasiekti kuo didesnio visų politikų ir visuomenės sutarimo. Jis negali būti įgyvendintas sektantiškais ir partizaniniais metodais, juo labiau kad dabartinė opozicija rytoj gali perimti Vyriausybės vairą.

Diskusijos apie AE visada yra keblios ir dviprasmiškos, nes, tiesą sakant, nei AE šalininkai, nei priešininkai neturi tvirtų argumentų. Visagino AE projekto rėmėjai kol kas negali pasakyti, kokia bus jėgainėje gaminamos elektros energijos savikaina. Tačiau net jei ši savikaina būtų žinoma, niekas negalėtų tvirtai prognozuoti, ar tokia kaina bus konkurencinga po 20, 30 metų. Konservatoriai aiškiai teigia, kad jėgainės statyba yra visų pirma politinis projektas.

Tačiau tokia deklaracija jokiu būdu neišlaisvina nuo būtinybės projektą pagrįsti. Galbūt ir dėl tam tikrų energetikos ministro Arvydo Sekmoko asmeninių savybių ir politikai, ir visuomenė jaučia informacijos apie įgyvendinamą projektą stygių. Suprantamas derybų konfidencialumas, tačiau klausimai, kaip bus užtikrinamos jėgainės rezervinės galios (ar jėgainė bus susieta su Volgos hidroelektrinių kaskadomis – problema, visų pirma aštriai kelta pačių konservatorių), ar dėl statomos jėgainės nebus stabdoma atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, kokią įtaką elektrinė turės regioniniam bendradarbiavimui – turėtų būti kur kas išsamiau pristatomi ir aptariami jau dabar.

Daug kalbėta apie Lenkijos sprendimą sustabdyti dalyvavimą Visagino AE projekte. Peržvelgus Lenkijos žiniasklaidą nematyti ženklų, kurie patvirtintų skubotas kai kurių Lietuvos politologų išvadas, esą Lenkija pasitraukė supykusi dėl pavardžių, gatvių pavadinimų rašybos Lietuvoje ir panašių dalykų. Praslinkus vos kelioms dienoms šį sprendimą priėmusios Lenkijos bendrovės “Polska Grupa Energetyczna” du aukščiausi vadovai buvo atstatydinti. Greičiausiai tai buvo padaryta ne vien dėl deklaruoto pasitraukimo iš jėgainės projekto, tačiau teigiama, kad vis dėlto šis pasitraukimas nebuvo suderintas su Lenkijos vyriausybinėmis struktūromis ir tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę. Lenkijos vyriausybei vis didesnį nerimą kėlė nepakankama Lenkijos energetikos projektų įgyvendinimo sparta.

Net jei Lenkijos bendrovės pranešimas ką ir nuliūdino, reikia pripažinti, kad jis buvo gražiai subalansuotas. Jame kartu pareiškiama, kad Lenkija nutraukia derybas dėl elektros energijos pirkimo iš Kaliningrado srities. Tai sukuria itin savotišką padėtį Rusijai prie Nemuno statant Baltijos AE, kurios galia (2300 MW) kur kas didesnė nei Kaliningrado srities poreikiai. Jei Lenkija griežtai pasakytų “ne”, sunku įsivaizduoti, kaip šis prioritetiniu skelbiamas ir akivaizdžiai politinis Rusijos projektas, grindžiamas elektros poreikiu regione, galėtų būti įgyvendinamas. Galbūt Lenkijos sprendimas nepirkti elektros energijos iš Kaliningrado srities net reikšmingesnis regiono energetikai, nei atsisakymas dalyvauti Visagino AE projekte.

Vis dėlto Lenkija šiuo metu svarsto galimybę grįžti į Visagino AE projektą. Praėjusių metų gruodžio 23 dieną Latvijos apsisprendimą dalyvauti projekte patvirtino Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis, o Estija savo apsisprendimu niekada neleido suabejoti.

Visagino AE projektas, jei jį pavyktų sėkmingai įgyvendinti, galėtų atnešti daug naudos. Manoma, kad Baltijos valstybių įmonės galėtų sulaukti 4 mlrd. litų vertės užsakymų. Sunkiems kroviniams gabenti reikėtų pastatyti 7 naujus tiltus, sutvirtinti daugelį kelių. Statybos vietoje 5 metus dirbtų iki 5000 statybininkų. Galų gale, ne tik “Hitachi”, bet ir kitos Japonijos bendrovės atrastų Lietuvą, savo investicijomis prisidėtų prie ūkio plėtros.

Žinoma, negalima numoti ranka ir į skeptikų nuogąstavimus. Tikra tiesa yra tai, kad Lietuvai iki šiol nesisekė skaidriai įgyvendinti stambesnių projektų. Tačiau šis projektas – ne tik Lietuvos. Pagal dabartinius planus liūto dalis, apie 50 proc. Visagino AE akcijų, priklausytų koncernui “Hitachi”, bent trijų valstybių dalyvavimas taip pat užtikrintų didesnį projekto skaidrumą. Kuo didesniu projekto skaidrumu turėtų visų pirma būti suinteresuoti tie, kuriems rūpi projekto sėkmė.