Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Astravo AE tampa realiu projektu
Lapkričio 25 dieną paaiškėjo, kad Rusija skirs Astravo atominės elektrinės (AE) projektui 10 mlrd. JAV dolerių kreditą iš valstybės ir valstybinių įmonių biudžeto. Iš karto buvo aišku, kad krizės purtoma Baltarusija pati nesugebės atlikti tokio masto investicijų, tačiau dabar, projektą iš esmės perėmus Rusijai (Rusijos investicijos, Rusijos technologijos, projektą įgyvendins Rusijos bendrovė), Astravo AE jau gali tapti realybe.Įvykiams sparčiai rutuliojantis ir atominei elektrinei 50 km nuo Vilniaus įgaunant vis aiškesnius kontūrus, Lietuvos valdžios institucijose – stebėtina tyla. Visuomenė menkai informuojama, kokių galima tikėtis išdygsiančios atominės jėgainės saugumo garantijų ir kaip tokiomis garantijomis rūpinasi Lietuvos valdžios institucijos bei diplomatinės struktūros. Pažerti atsitiktiniai informacijos trupiniai neleidžia susidaryti aiškesnio vaizdo.
2011 metų gruodžio 9 dienos prezidentūros pranešime teigiama, kad Europos Sąjungos (ES) Vadovų Tarybos išvadose atsižvelgta į Lietuvos siūlymą, kad ES kaimyninės šalys būtų įtrauktos į branduolinės saugos užtikrinimo procesą. ES sieks įvertinti, “kaip visose atominėse elektrinėse jos kaimynystėje, taip pat ir Astrave bei Kaliningrade planuojamose statyti AE, taikomi griežti tarptautiniai saugos reikalavimai tiek technologijoms, tiek personalui, statybinėms konstrukcijoms ir priežiūrai”. Pranešimas keistokas, nes lygiai tą patį prezidentė pranešė ir šių metų kovą apie Briuselyje vykusį Vadovų Tarybos posėdį, kuris įvyko neilgai trukus po Fukušimos jėgainės katastrofos. Prezidentūros pranešimai tarsi įšalę laike, tuo tarpu įvykiai gena įvykius.
Birželio mėnesį Baltarusija ir Rusija su ES jau pasirašė susitarimą, kuriuo šalys įsipareigojo atlikti savo branduolinių reaktorių patikrinimus – “įtempimo bandymus” (“stress test”). Tačiau, kaip rašo savo komentare Energetinio saugumo centro prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (URM) vyriausiasis specialistas Arūnas Molis, visos tokį įsipareigojimą prisiėmusios valstybės iki rugsėjo 15 dienos turėjo pateikti atitinkamas ataskaitas, tik Rusija ir Baltarusija jų nepateikė. Ar galima tikėtis, kad išvis pateiks?
Tą pačią rugsėjo 15-ąją Baltarusijos prezidentas pasirašė įsaką, kuriuo galutinai įtvirtino Astravą kaip būsimos jėgainės statybos vietą. Lietuvos URM ir Aplinkos ministerija spalio viduryje paskelbė, kad Baltarusija plėtoja atominės elektrinės projektą, prieš tai neatlikusi visų būtinų procedūrų, vertinimų ir tyrimų. Tuo Baltarusija pažeidžia Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencijos (Espo konvencijos) nuostatas. Dėl to Lietuva kreipėsi į Espo konvencijos įgyvendinimo sekretoriatą, kad Baltarusijai būtų išaiškintas Espo konvencijos taikymas, o atominės elektrinės projekto įgyvendinimas būtų sustabdytas iki tol, kol bus atliktos visos privalomos procedūros. Be to, URM dar balandžio mėnesį pranešė, kad apie baltarusių pažeidimus Lietuva nuolatos informuoja tarptautines organizacijas – TATENĄ, ES, Branduolinės saugos ir Espo konvencijų sekretoriatus.
Praėjo aštuoni mėnesiai, tačiau, kaip matome, jokių rezultatų nėra arba apie juos mes nežinome. Jėgainė per tą laiką iš abstrakčių planų virto realiu projektu, o garbingos tarptautinės organizacijos tyli. Ar Lietuva tikrai į jas kreipėsi? Jei kreipėsi, ar buvo dėta tinkamų, adekvačių diplomatinių pastangų? O gal tos organizacijos tyli todėl, kad Rusija ir Baltarusija seniausiai su jomis susitarė, arba gal projektas iš tikrųjų vykdomas be kokių nors pažeidimų, ir mūsų pareigūnai tik be reikalo kelia triukšmą?
Šiuo požiūriu iškalbingas jau minėtas A.Molio komentaras, paskelbtas Energetikos ministerijos svetainėje lapkričio pabaigoje. Jame pateikiama daug detalių apie įvairius Astravo AE statybos aspektus. Tačiau iškalbingai nutylimas svarbiausias dalykas – galimas tarptautinių organizacijų vaidmuo siekiant projekto skaidrumo ir užtikrinant saugumą, taip pat nieko nekalbama apie Lietuvos Vyriausybės veiksmus. Komentare tarsi su kažkokia viltimi pabrėžiama, kad prieš Astravo jėgainę aktyviai protestuoja Baltarusijos ir Rusijos žalieji bei kitos visuomeninės organizacijos. Tačiau juk visi žinome, kad šios organizacijos gretimose Rytų valstybėse vyriausybėms neturi jokios įtakos.
Astravo jėgainė galėtų, o gal ir turėtų, tapti tarpvalstybinių pokalbių bei derybų objektu. Dabar, kai iš esmės ji yra Rusijos projektas, apie ją privalu kalbėti ir su Rusija. Tačiau, sprendžiant iš oficialių pranešimų, šių metų gruodžio 6 dieną Vilniuje su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu susitikęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis daugiau gilinosi į praeities, o ne ateities problemas. Žinoma, buvusios okupacijos klausimas svarbus, bet ar tokiu būdu nebuvo praleista proga priminti neatliktą “stress test”?
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!