Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

S. Spurga atsako į Vytauto Didžiojo Universiteto Viešosios komunikacijos katedros studentų klausimus.

Studentų grupės darbo tema:

„Kaip žurnalistai vertina žiniasklaidos profesionalumo ir etikos problemas“

Klausimai žurnalistams arba ekspertams, dirbantiems (dirbusiems) su žiniasklaidos priemonėmis:

1. Kaip vertinate dabartinę žiniasklaidos profesionalumo ir etikos padėtį Lietuvoje?

Padėtis kontrastinga. Yra nemažai profesionalių ir etiškų žurnalistų, taip pat atsakingų žiniasklaidos priemonių. Deja, daug yra ir tokių, kurios sistemingai pažeidinėja etiką, mindo elementariausius žurnalistinės etikos principus. Sąmoningai orientuojamasi į blogiausius bulvarinės spaudos standartus. Kol kas pastaroji žiniasklaida turi persvarą.

2. Kokias pastebite pagrindines susiduriamas žiniasklaidos profesionalumo ir etikos problemas?

Tų problemų yra daug, tačiau svarbiausia yra ciniškas požiūris į skaitytoją, suvokimas žiniasklaidos kaip manipuliacijos, įtakos darymo arba pelno gavimo priemonės. Nesilaikoma jokių taisyklių.

Žiniasklaidai stinga ir profesionalumo tiesiogine žodžio prasme – menkas yra žurnalistinių tyrimų, analitinių straipsnių derlius. Žurnalistai dažnai nepajėgia suvokti problemos, slysta paviršiumi.

Tačiau esama ir kitos problemos: bet kokia kaina norima reiškinį apversti aukštyn kojomis, nes manoma, kad taip jį bus galima naujieną „geriau parduoti“. Tikrai žinau, kad ne viena net ir stambiausių dienraščių redakcija naudoja tokį metodą: paimamas įprastas straipsnis ar naujiena, kai kas pakeičiama, sudedami akcentai, kad skambėtų keistai, absurdiškai, skandalingai.

Žiniasklaida nesuvokiama kaip forumas, kur vyksta diskusijos, kur pateikiamos skirtingos nuomonės, kristalizuojami pasiūlymai. Skaitytojų laiškų redakcijai žanras, specialistų komentarai, įprasti prieš, sakykim, 15 m., išnyko. Pateikiama vien redakcijos nuomonė. Klaidų atitaisymo nėra. Jei žiniasklaidos priemonė paskelbė, kad esi kupranugaris, vadinasi, esi kupranugaris, nebent paneigtum per teismus. Tiesos, sąžiningumo, etikos kriterijus redakcijai nieko nereiškia.

Apie žiniasklaidos požiūrį į teisingus faktus pavyzdį žr. Aleknonis „Naujoji cenzūra“, p. 150.

3. Jūsų manymu, kokios pagrindinės priežastys sukelia žurnalistų etikos nesilaikymą?

Svarbiausia yra noras sulaukti didesnio populiarumo ir gauti didesnį pelną. Antra pagal svarbą priežastis yra suinteresuotųjų jėgų veikimas per žiniasklaidos priemonę. Trečia yra jau minėta profesionalumo stoka.

4. Ar sutiktumėte su teiginiu, jog žiniasklaidos informacijos turinio pateikimas priklauso nuo užsakomosios vertės?

Šio klausimo formuluotė man nėra aiški.

5. Kaip komercija ir reklama veikia žiniasklaidos profesionalumą?

Reklama yra normalus dalykas. Žinoma, geriausia būtų, kad LRT būtų finansuojama vien valstybės lėšomis pagal aiškiai nustatytą ir nekintančią schemą. Tai leistų šiai žiniasklaidos priemonei iki galo susitelkti misijos vykdymui.

6. Ar įmanoma Lietuvoje turėti objektyvią žiniasklaidą?

Lietuvoje šiuo metu yra žodžio laisvė, tačiau ji realizuojama pliuralistiniu principu. Stokojama iki galo objektyvių žiniasklaidos priemonių, tačiau jei tave riboja viena žiniasklaidos priemonė, gali skelbtis kitur. Žinoma, geriausia būtų, jei viena priemonė atspindėtų įmanomai plačiausią nuomonių spektrą, būtų objektyvi. To turėtų visų pirma siekti LRT. LRT radijas visai neblogai žengia šia kryptimi.

7. Ar žurnalistų profesionalumui turi įtakos jų įgytas išsilavinimas? (Ar svarbu turėti žurnalistinį išsilavinimą? Kokia jo reikšmė? )

Žurnalistinis išsilavinimas nepakenks, tačiau to nesuabsoliutinčiau.

8. Kokios , Jūsų manymu, yra svarbiausios žurnalisto profesinės savybės?

Jei atmesim etikos dalykus, tai smalsumas, landumas, karštas angažavimasis nagrinėjamai problemai.

9. Kokia yra Jūsų nuomonė apie Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą? Ar šiandien jis veikia Lietuvos žiniasklaidoje?

Neveikia – ne visos žiniasklaidos priemonės jį pripažįsta. Piestu stojama ir prieš Komisijos, reguliuojančių tarnybų sprendimus. Jos tampa bedantės. Idealiu atveju turėtų veikti informacijos priemonių savireguliacijos sistema. Iki to toli. Politikai stokoja politinės valios šioje srityje priimti sprendimus: prisibijo žiniasklaidos. Prezidentė vis pakalba apie oligarchų įtaką žiniasklaidoje, tačiau įstatymo pataisų, užtikrinančių žurnalisto teisies ir nepriklausomumą, redakcijos autonomiją neteikia.

10. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad gaunamo atlyginimo dydis lemia tai, ar žurnalistas laikosi etikos kodekso?

Iš dalies. Kai žemas atlyginimas kyla pagundų. Yra atvejų, kai savininkas tiesiog pasiūlo žurnalistams „prisidurti“ prie menkos algos. Tačiau – labiausiai etiką pažeidžia daugiausiai uždirbantys žurnalistai.

11. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad profesionalus žurnalistas turi rašyti tik apie tai, kuo tiki ir skelbti tai, ką laiko tiesa?

Labai trivialus Jūsų klausimas, mieli studentai.

1. 12. Kaip manote, ar žiniasklaidos profesionalumui turi neigiamos įtakos eilinių žmonių publikuojami straipsniai?

Eilinių žmonių straipsniai spaudoje beveik nepublikuojami, šiek tiek internetinėj žiniasklaidoj. Tai – teigiamas dalykas. Tačiau internetinius komentarus laikau neigiamu reiškiniu. Tačiau sunku būtų surasti kitą tokią valstybę, išskyrus Lietuvą (su išlygom – ir kitas Baltijos šalis), kuri solidžiuose naujienų portaluose leistų skelbti nemoderuojamus ir nekontroliuojamus skaitytojų atsiliepimus. Lenkijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Valstijų didžiausiuose ir solidžiausiuose naujienų portaluose komentarai yra ribojami. Reikalaujama bent jau registracijos. Kitais atvejais komentuotojai nukreipiami į specialius forumus arba redakcija pati sprendžia, kokius skaitytojų atsiliepimus skelbti.

Ar interneto atsiliepimams galioja Lietuvos įstatymai? Šmeižiamas, juodinamas žmogus turi turėti teisę apsiginti. Jis ją ir turi – išskyrus atvejį, kai tampa interneto komentatorių taikiniu. Tada jokios moralinės ir teisinės normos nebegalioja. Kas galėtų paaiškinti, kaip atsirado tokia išimtis, kuo ji pateisinama? O kaip tai atrodo žurnalistinės etikos požiūriu? Viena esminių žiniasklaidos priedermių – tiesos paieškos. Faktus rekomenduojama patikrinti, gauti iš kelių šaltinių, apie įvykį surinkti kelias nuomones. Pateikti publikuojamos medžiagos herojaus nuomonę – privalu. Interneto komentaruose šito, žinoma, nėra.

Gal ir nebūtų didesnės problemos, jei komentarai būtų skelbiami interneto dienoraščiuose, tam tikruose portaluose. Tačiau mes kalbame apie solidžiausius krašto naujienų portalus, kurių žurnalistai dirba pagal žurnalistų etikos reikalavimus. Nutinka taip, kad dalis portaluose paskelbiamos informacijos yra anoniminiai komentarai, esantys už žurnalistinės etikos ribų, bet kartu jie yra naujienų portalo pateikiamos informacijos dalis! Tokia tariamai tikra informacija tampa šmeižimas, įvairios sąmoningai iškreiptos žinios, tautinės neapykantos kurstymas. Šie atsiliepimai, prikergti prie pateiktos žurnalisto informacijos, parazituoja, jie nepelnytai ir nelogiškai įgyja tokį svorį ir reikšmę, kokios patys niekaip negalėtų įgyti. Šito solidūs Vakarų ir kitų demokratinių valstybių portalai neleidžia ir niekada neleis. Šie komentarai niekaip nėra visuomenės nuomonės atspindys – didžiumą jų rašo menka, ir dažnai savotiška, visuomenės dalis.

Daug žmonių nepajėgia susivokti ir atskirti, kur portale yra pateikta sąžiningai surašyta žurnalisto publikacija, o kur – beverčiai anoniminiai įrašai. Beje, čia net ir žinojimas dažnai nepadeda, nes komentarai taiko į emocijas, tad turi įtaigos galios.

Kartą apie vieną asmenį naujienų portale buvo išspausdintas straipsnis, kuris sulaukė daugybės pašaipių, žeminamų, niekinamų atsiliepimų. Tas asmuo turėjo galimybę patikrinti kompiuterių, iš kurių komentarai rašyti, identifikacijos numerius. Pasirodė, kad visą šūsnį komentarų parašė trys jo bendradarbiai, kurie sėdi gretimame kabinete. Štai tau ir “tautos balsas”! Beje, tai yra kuo tipiškiausias nutikimas.

Gerbiu žmones, kurie atsakingai rašo tegul ir anoniminius komentarus, norėdami išdėstyti savo nuomonę, pareikšti pasipiktinimą arba papildyti, pataisyti straipsnio medžiagą. Tačiau komentarus rašo – save gindami ar liaupsindami – ir patys straipsnių herojai, politikų štabo nariai, etatiniai šmeižikai ir nestabilios psichikos asmenys, aktyviai dirba viešųjų ryšių bendrovės ir dezinformacijos agentūros, visi įmanomi manipuliuotojai ir provokatoriai, ne taip retai – net ir pačių portalų darbuotojai, norėdami įkaitinti diskusiją.

Apmaudu, kad tas niekaip neapibrėžiamas ir neapibūdinamas nuomonių ir manipuliavimų marmalas labai dažnai laikomas visuomenės nuomonės atspindžiu. Blogai ir tai, kad tokiu būdu platinamas purvas, valstybėje kuriama nepakanti, isteriška atmosfera.

13. Kokią įtaką žiniasklaidos profesionalumui bei etikai daro politika ir verslas?

Tokia įtaka yra neigiamas dalykas.

14. Kelios Jūsų mintys, pasiūlymai, kaip Lietuvos žiniasklaida galėtų išlaikyti didesnį profesionalumo lygį bei etiką?

Visų pirma gerbiami žiniasklaidos priemonių savininkai bei leidėjai turėtų suprasti, kad žiniasklaida nėra įprastas verslas. Jeigu pajėgiama tik tiek, kad populiarumo ir didesnio pelno sulaukiama tik sukėlus juodžiausias emocijas, tai gal reikėtų užsiimti kitu verslu.

Problema sudėtinga. Viena TV žurnalistė man prisipažino: kai ji pamėgino pateikti objektyvesnes publicistikos laidas, jos laidos reitingai smuko. Reikia kūrybiškumo, sąmoningumo, net ir materialinės aukos, siekiant profesionalumo. Tą reikia pripažinti. Tačiau gauti papildomą honorarą griaunant, bauginant, stumiant į neviltį visuomenę? Nelabai to suprantu. Bet taip vyksta. Pažiūrėkit, kaip kriminalizuotos didžiųjų televizijų žinios: 5-6 kriminalinės naujienos ir 3-4 kitos.  Praėjusių metų atliktas jaunimo sąžiningumo tyrimas atskleidė, kad didžiausią paskatą jaunimui elgtis nesąžiningai suteikia žiniasklaida.

Matyt, tai lemia jos nihilistinis požiūris, nuolatinis brukimas (nepagrįstos) minties, kad „visi korumpuoti“. Ar neatrodo, kad dėl vienadienės naudos pakertama šalies ateitis?