Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Gegužės pradžioje Lietuva parodė nagučius ir atsisakė išduoti leidimą “Google” projektui, kuris pasišovęs viso pasaulio miestų ir miestelių vaizdus perkelti į virtualią erdvę. Atrodo, jog šiuo metu artėjama prie susitarimo. Šis projektas sulaukia nevienareikšmių vertinimų visame pasaulyje. Ką galima pasakyti apie Lietuvos poziciją šio projekto atžvilgiu?

Žinoma, Lietuva neturi gulti ant menčių vos išgirdusi tokios globalios ir žinomos kompanijos kaip “Google” vardą. Vis dėlto tektų sutikti, kad pirmoji VDAI reakcija į “Google” planus buvo perdėm biurokratiška.

Keliuose inspekcijos pranešimuose spaudai skelbiama, kad projektas neįsileidžiamas, nes nebus įmanoma užtikrinti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos, skelbiančios, kad jei asmens duomenis tvarkyti pasišovė ne Europos Sąjungos valstybės duomenų valdytojas, jis tai gali atlikti tik turėdamas atstovą – įsteigtą filialą arba atstovybę Lietuvos Respublikoje.

Pozicija biurokratiška todėl, kad inspekcija iškart instinktyviai pasirinko draudimo kelią. Tuo tarpu šios inspekcijos, kaip ir visų valstybės tarnybos institucijų, tikslas turėtų būti padėti kompanijai (ir “Google”, ir visoms kitoms) ateiti į Lietuvą, žinoma, neužmirštant ir savo priedermės – šiuo atveju, ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą.

Inspekcija tesugebėjo iškelti formalų reikalavimą, ir jis, atrodo, bus įvykdytas. Tačiau problemos esmė juk kita – bendradarbiaujant su kompanija ir ją švelniai prižiūrint užtikrinti Lietuvos žmonių privatumą. Žinoma, tai reikalauja kompetencijos ir yra sudėtingiau, nei pasirinkti aklo draudimo taktiką.

Teisingumo viceministras Tomas Vaitkevičius išreiškė viltį, kad šią problemą galima išspręsti “vadovaujantis direktyvomis, vadovaujantis sveiku protu ir vadovaujantis visuomenės interesais”. Direktyvas, atrodo, visi gerai išmano, o apie sveiką protą kalbėti sunkiau.
Daugelis pažangių demokratinių valstybių “Google Maps Street View” projekto neatstūmė.

Nuo 2010 metų internete galima keliauti po Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Danijos vietoves, o Nyderlandai tapo pirmąja valstybe, kurios visą teritoriją apima šis projektas. Perdėta yra baimė, kad fotografuojant gaunami privataus gyvenimo neliečiamumo teisę pažeidžiantys duomenys.

Sunku būtų sugalvoti, kokiu būdu “blogiems tikslams” galima panaudoti gatve vaikščiojančių žmonių arba važiuojančių automobilių vaizdus, juolab kad dedant į internetą žmonių veidai ir automobilių numeriai suliejami taip, kad jų nebūtų galima identifikuoti, be to, vartotojams sudaroma galimybė pašalinti bet kurią nuotrauką.

Nors projektas vykdomas daugiau kaip 30-yje valstybių, jokių neigiamų jo aspektų neišryškėjo, išskyrus argumentus, pagrįstus emocijomis. Tuo metu projekto nauda – didžiulė. Tai nuostabi galimybė neišeinant iš savo kambario keliauti po pasaulį, aplankyti tolimas šalis, planuoti keliones, mokytis geografijos ir t. t. “Google” sudaro nemokamą galimybę populiarinti verslo objektus, tokius kaip restoranai ir viešbučiai, taip pat viešuosius objektus, pavyzdžiui, bibliotekas. Dalyvavimas projekte rodo valstybės modernumą, atvirumą. Neabejotinai tai yra reklama ir, be to, nemokama.

Deja, projektas neapsiėjo be kontroversijų. Tačiau jos susijusios ne su vietovių fotografavimu, o su tuo, kad “Google” automobiliai važinėdami kartu rinko ir duomenis apie Wi-Fi ryšį, fiksavo asmeninę šio bevielio ryšio informaciją. Dėl šios praktikos kompanijai “Google” skiriamos baudos, keliamos bylos. Žinoma, šito neturėtų paleisti iš akių ir Lietuvos institucijos.

Ši istorija atskleidė padėtį Lietuvos valstybėje. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius, ministrai Eligijus Masiulis ir Remigijus Šimašius, Vilniaus meras Artūras Zuokas ragino priimti “Google” pasiūlymą.

Puiku, kad jie supranta valstybės interesus, bet blogai, kad valstybės vadovai nesugeba įgyvendinti vieno svarbiausių tikslų – pasiekti, kad valstybės tarnyba dirbtų ne biurokratiškai, ne pati sau, o kaip paslaugų piliečiams tiekėja, kad ji kryptingai ir aktyviai prisidėtų modernizuodama valstybę. Šioje istorijoje VDAI pasirodė bejėgė ir nesugebėjo pasiūlyti sprendimo, kol neįsikišo Vyriausybė ir Teisingumo ministerija.

Pakilusi į kovą su tariamu vaizdų skelbimo baubu, VDAI neapsišluoja savame kieme. Į asmens privačius duomenis kėsinamasi dažnai. Norint pasiūlyti paprasčiausias paslaugas ar nuolaidų kortelę tapo įprasta pakišti anketas, kuriose prašoma duomenų, niekaip nesusijusių su teikiama paslauga – reikia įrašyti gimimo metus, adresą, profesiją, darbovietę, elektroninį paštą, telefono numerius…

Prekybos centruose nuolat vyksta nemokamos loterijos, kuriose be aiškios atskaitomybės siūlomi įtartini laimėjimai, tačiau jose dalyvaujantis žmogus privalo apie save pateikti išsamius duomenis. Vis įkyresnė darosi vadinamoji tiesioginė rinkodara. Tai – tik dalis duomenų apsaugos problemų, tikrų, o ne tariamų.