Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Pigi pramoga iš Rusijos – nepakeičiama?
Radijo ir televizijos komisijos tyrimas atskleidė keistą faktą: net 38 proc. „Lietuvos ryto“ televizijos ir 35,5 proc. BTV eterio laiko užima rusiška produkcija.
Radijo ir televizijos komisijos tyrimas atskleidė keistą faktą: net 38 proc. „Lietuvos ryto“ televizijos ir 35,5 proc. BTV eterio laiko užima rusiška produkcija. Taip buvo ne visada. Prieš dešimtmetį skaičiai buvo keliskart mažesni. Tačiau pastaraisiais metais rusiškų serialų ir laidų daugėja geometrine progresija.
Ne, tai – ne balandžio 1-osios pokštas. Tai televizijų, kurių savininkai, beje, yra lietuviai, politika. Vienos šių televizijų savininkai jaučia didelę silpnybę Jonui Basanavičiui, bet kartu, kaip paaiškėjo, ir rusiškiems serialams. Keistokas derinys. Beje, pastaruoju metu išplatintoje analizėje nepažymėta dar viena svarbi aplinkybė: rusiškos laidos transliuojamos originalo kalba su lietuviškais subtitrais, o kitomis kalbomis parengtos laidos dubliuojamos. Ir tai – dvidešimt aštuntais nepriklausomos Lietuvos metais.
Padėtis tokia absurdiška, kad keblu ją net analizuoti. Girdėjau diskusijose sakant, kad rusiškuose serialuose kyšio davimas rodomas kaip natūralus problemų sprendimo būdas, todėl tokios laidos gali pagraužti visuomenės moralę. Taip, bet amerikietiškuose serialuose kartais demonstruojama, kad žmogžudystė yra natūralus problemos sprendimo būdas. Iš televizoriaus dėžės neverta pernelyg daug reikalauti. Viena svarbiausių televizijos funkcijų – pramoga. Tačiau tai nereiškia, kad programų turinys ir kokybė neturi reikšmės.
Čia verta trumpai pakalbėti apie pagrindus, ant kurių statoma Rusijos valstybė. Rusijoje demokratija slopinama ne senais stalinistiniais metodais, o nuolat stiprinant valstybės galią valdymo, ekonomikos, visuomenės informavimo, kultūros ir kitose srityse. Žodžio laisvė ribojama visų pirma ne represiniais metodais, o tiesiog gerokai susiaurinant erdvę, kurioje ji gali reikštis. Kremlius savo žinion perėmė svarbiausias televizijas ir pavertė jas galingu visuomenės nuomonę formuojančiu, valstybės politiką palaikančiu įrankiu, o smulkesnėms žiniasklaidos priemonėms kurį laiką leido būti kritiškoms – tiesa, kuo toliau, tuo labiau ta laisvė ribojama. Suprantama, kad televizijoms Kremlius skiria labai daug dėmesio ir finansavimą. Maža, bet iškalbinga detalė: prieš kelias dienas 80-yje Rusijos miestų, protestuodami prieš valdžios korupciją, į gatves išėjo tūkstančiai žmonių, buvo sulaikyta apie pusantro tūkstančio demonstracijų dalyvių, tačiau Rusijos televizijos apie tai nepranešė. Akivaizdu, kad sąlytis su Rusijos televizijų produkcija reiškia sąlytį su Kremliumi.
Sunku įžvelgti, kam Lietuvai reikalingos televizijos, kurios laikosi vien pasitelkdamos nelabai mums draugiškos, visiškai kitas vertybes išpažįstančios šalies laidas.
Žiniasklaida neturi prasmės be visuomeninės misijos. Taip, žiniasklaidoje paprastai būna įpintas komercijos elementas, tačiau žiniasklaidos priemonė, kurios tikslas – vien pelnas, neverta žiniasklaidos vardo.
Diskusijoje girdėjau ir dar vieną argumentą: esą žiūrovas, negalėdamas žiūrėti rusiškų laidų per lietuviškus kanalus, įsijungs rusiškus kanalus, o tai nėra gerai, nes jei žiūrimi lietuviški kanalai, kartu žiūrimos ir Lietuvoje, o ne Rusijoje sukurtos informacinės laidos.
Tačiau šis argumentas prasmingas tik iš pirmo žvilgsnio. Vien laiko klausimas, kada televizijoms Rusijos kompanijos pasiūlys pigią informacinę medžiagą ir kitas paslaugas pačiomis palankiausiomis sąlygomis, ir televizijos su tuo sutiks, o tada ir informacinės laidos pradės panėšėti į Rusijos. Tai dar blogiau, nei žiūrėti Rusijos televizijas, nes žiūrovas, nežinodamas šių užkulisių, negalės orientuotis, kodėl laidose pateikiamas vienas ar kitas siužetas.
Nėra prielaidų manyti, kad televizijos bus pilietiškos, patriotiškos, galų gale, laikysis sveiko proto principų ir neperžengs minėtos ribos. Kaip galima to tikėtis, jei dabar jos demonstruoja, kad joms visiškai tas pat, kuo užpildyti eterio laiką, jei tai bent minimaliai atsiperka? Jos „nepastebi“, kad šiuo metu joms metamas jaukas taikant dempingo kainą laidoms, siūlant palankiausias sąlygas.
Seime konservatoriai pateikė Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, kuri įtvirtintų europinę normą, kad televizijose 50 proc. programų laiko turi būti skirta Europos kūriniams. Ši norma yra natūrali ir jau seniai turėjo būti įgyvendinta Lietuvoje, dar ir perėmus Estijos nuostatą, kad 10 proc. turi sudaryti nacionalinė produkcija.
Vis dėlto Seimas nepritarė šiai pataisai po pateikimo, nes buvo pastebėta, kad ja nebūtų pasiekti deklaruojami tikslai. Iš tikrųjų, čia aptariama norma buvo sukurta Europai ginantis nuo amerikietiškos produkcijos tvano ir netinka šiam atvejui, nes Rusijos laidos šiame kontekste pripažįstamos europietiškomis.
Europos Sąjungoje nėra sukurtų mechanizmų, kaip būtų galima išvengti tokios padėties, nes iki šiol niekam ir į galvą nešovė, kad kažkas gali elgtis tokiu skandalingu būdu pasirinkdamas savo misiją parsiduoti ir tapti kitos šalies vertybių ruporu.
Tad reikėtų paieškoti kitos įstatymo formuluotės, kuri konkrečiai ribotų šalių, nepriklausančių euroatlantinės integracijos erdvei, televizijos laidų sklaidą. O dar geriau būtų, jei pačios televizijos pademonstruotų supratingumą, pradėtų vadovautis sveiku protu.
« Ar kova su šešėliu tikrai prasidėjo?
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!