Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė
Nuosprendis sau?
Rastas Vasario 16-osios akto originalas – gera proga susimąstyti apie simbolinius ir dvasinius valstybės pamatus. Materialinė gerovė labai svarbi. Tačiau nuolat kalbėdami apie pinigų stygių pamirštame faktus, kuriuos liudija visa žmonijos istorija. Idėjos, tvirta žmogaus dvasia, vertybės – pirminis veiksnys, kurį lydi pažanga kitose srityse.
Visuomenėje tvyrantis nusivylimas, netikėjimas savo jėgomis dažniausiai pateikiamas kaip teisingas realybės vertinimas, bet tai paviršutiniška ir klaidinanti nuomonė. Šis diagnozės nustatymas jau seniai pats virto diagnoze. Sunkus depresijos debesis, kabantis virš valstybės, paralyžiuoja valią, atima norą kurti.
Nubrėžti valstybės perspektyvą visų pirma yra jos lyderių uždavinys. Žinoma, kyla problema, kai vadovai patys neturi aiškios vizijos, kultūrinio pagrindo, stokoja erudicijos ir ryžto, kad galėtų suformuluoti įkvepiančias idėjas.
Daugelis klausia, kur rasti lyderį? Tačiau pakreipkime klausimą kitaip: ar dabartinėje Lietuvoje gali atsirasti lyderis? Juk savidestrukcija yra tapusi tikra religija, ir kiekviena konstruktyvesnė mintis atakuojama neigimo ar net patyčių kruša.
Kita priežastis, kodėl vienijančiai idėjai, o kartu ir ją teigiančiam lyderiui sunku atsirasti, yra tai, kad Lietuva suskilusi. Visuomenės dalys skirtingai suvokia, ko reikėtų siekti. Vienijanti idėja kol kas neišryškėjo, todėl sunku būtų iškilti ją reiškiančiam lyderiui.
Štai vienas vadovų pasiūlė labai tautišką idėją – pasiūti vaikams tautinius kostiumus. Šios idėjos susiskaldžiusioje Lietuvoje būtų neįmanoma įgyvendinti net tinkamai pristatytos, ką jau kalbėti apie tai, kad jos nesugebėta tinkamai pateikti. Beje, dera pritarti Valstybės saugumo departamentui, jog tautinėms mažumoms negalima teikti privilegijų, bet, manyčiau, tautinių mažumų nevalia ir skriausti, taip pat ignoruoti. Šiuo atveju nebuvo pasakyta nė vieno žodžio apie tai, kokie kostiumai bus siūlomi Lietuvos piliečiams nelietuviams.
Išvada – valdančiosios partijos lyderis Ramūnas Karbauskis turi 3 mln. eurų, kuriuos gali skirti tautiškumui propaguoti, bet neranda tinkamos idėjos.
Liko visai nedaug laiko iki 2018 metų, kai minėsime valstybės šimtmetį, o šiai progai skirtų renginių planas ir biudžetas vis dar neaiškūs. Yra atitinkama komisija, yra ryžtas skirti lėšų, tačiau trūksta to, ką būtų galima pavadinti „koncepcija“. Sudaryti renginių planą ir pažymėti paukščiukus komisija gali, bet tam, kad būtų sukurta kas nors prasminga, įsimintina, vienijama, matyt, dar neatėjo laikas.
Atkreipkime dėmesį, koks išsikvėpęs buvo paminklo Jonui Basanavičiui konkursas, kokios kančios lydi pastangas apsisprendžiant dėl Lukiškių aikštės skulptūrinio akcento. Dėl tų projektų vyksta ne diskusija, o talžymasis. Tinkamo sprendimo šiais atvejais net ir negali būti, nes tokių kūrinių reikšmė nėra išsemiama estetiniais kriterijais: visų pirma reikia nuspręsti, kokią žinią skulptūra turi pasiųsti pasauliui apie Lietuvos tautą. O to padaryti neįmanoma, jei nesijaučiama tvirtai dėl savo tapatybės.
Praėjusią savaitę konservatorių iniciatyva Seime buvo renkami parašai, kad Pilietybės įstatyme būtų įtvirtinta nuostata, leidžianti Lietuvos pilietybę išsaugoti arba susigrąžinti asmenims, gavusiems kitos ES ir NATO šalies pilietybę. Savo parašus padėjo visų Seimo frakcijų seniūnai, Seimo pirmininkas ir premjeras, tačiau prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, jog siūlomos pataisos akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas (KT) iš tiesų yra pasisakęs dėl panašių pasiūlymų ir išaiškinęs, kad jie prieštarautų Konstitucijai. KT savo sprendimus užrakino „oficialios konstitucinės doktrinos“ raktu, o tai reiškia, kad jie niekada negali būti pakeisti. „Oficiali konstitucinė doktrina“ – nedemokratiška ir absurdiška nuostata, kuri lems, jog greitai KT apskritai nebereikės, nes visais klausimais jis bus taręs savo žodį. Dėl būsimų išaiškinimų tereikės atsiversti atitinkamą KT nutarimą ir perskaityti „doktriną“.
Tačiau tiesa yra ir tai, kad nemenkai daliai visuomenės dvigubos pilietybės idėja nepriimtina. Akivaizdus skilimas – kai kurie žmonės pernelyg nesusimąstę palieka Lietuvą, bet kartu pilietybė valstybėje yra saugoma labiau nei kurioje kitoje Europos šalyje, pilietybės reikalus reglamentuojantis įstatymas yra konservatyviausias Europoje. Rezultatas – nykstanti valstybė. Negana to, aktyviai atimama pilietybė, gauta gimstant. Tai – precedento neturintis atvejis.
Lygiai toks pat absurdas yra daug metų diskutuoti dėl trijų lotyniškų raidžių, kurios seniai rašomos lietuviškose knygose, laikraščiuose, naujienų portaluose ir kurias visi turime savo kompiuterių klaviatūrose. Lyg Lietuva būtų atsiskyrusi kalnų valstybėlė, o ne atvira Europos vidurio šalis. Jei kyla baimė, kad trys raidelės pagrauš lietuvių tapatybę, matyt, toji tapatybė itin silpna. Bet ji nėra jau tokia silpna. Tačiau tiesa ir tai, kad nemažai aktyvių, patriotiškai nusiteikusių intelektualų griežčiausiai reiškia protestą prieš galimą šių raidžių įteisinimą.
Greitai šie nesutarimai nebus išspręsti. Kyla pavojus, kad abi suskilusios Lietuvos dalis įveiks nihilizmas ir apatija. Ko gero, ši pozicija net madinga, o prie to dar dera ir patyčių kultūra. Bet tai jau net ne pozicija, tai – nuosprendis sau.
« Pigi pramoga iš Rusijos – nepakeičiama?
Nėra atsiliepimų. Kviečiu pareikšti savo nuomonę!