Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Ver­ti­nant pra­bė­gu­sius me­tus li­ko ne­pa­mi­nė­tas ty­lus, ta­čiau itin reikš­min­gas įvy­kis: ga­lų ga­le nu­slū­go ket­ve­rius me­tus Lie­tu­vą krė­tęs koš­ma­ras, ga­vęs pe­do­fi­li­jos by­los var­dą.

Be abe­jo, ne­ga­li­ma teig­ti, kad by­la už­vers­ta, vis­kas nu­ri­mo, vis­kas iš­aiš­kin­ta. Va­di­na­mo­jo pe­do­fi­li­jos skan­da­lo su­kel­ti ri­bu­liai sklis dar il­gai. Ta­čiau is­to­ri­ja pa­si­trau­kė iš pir­mų­jų po­zi­ci­jų ži­niask­lai­do­je, pra­ra­do aš­tru­mą, ne­be­ke­lia di­de­lių ais­trų, o su skan­da­lu su­si­ju­sios po­li­ti­kės gau­dy­nės ne­tgi ga­lė­tų kel­ti šyp­se­ną. Ta­čiau, de­ja, tai ne ta is­to­ri­ja, ku­ri teik­tų pa­grin­do juo­kui ar šyp­se­nai.

Pe­do­fi­li­jos is­to­ri­jo­je bu­vo ir yra daug tam­sių dė­mių. Jos iš­liks dar il­gai. Ga­li bū­ti, kad di­des­nė ar ma­žes­nė tie­sos da­lis iš­vis nie­ka­da ne­paaiš­kės. Ta­čiau fak­tas lie­ka fak­tu: dvie­jų pa­ko­pų teis­mai iš­tei­si­no And­rių Ūsą, ku­ris bu­vo kal­ti­na­mas ma­ža­me­tės tvir­ki­ni­mu. Krin­ta į akis, kad is­to­ri­ja, ku­ri bu­vo pu­čia­ma tol, kol vis­kas, ką ži­no­jo­me apie ją, te­bu­vo fak­tų nuo­plai­šos ir emo­cin­gos kal­bos, nu­slū­go ta­da, kai at­si­ra­do teis­mo spren­di­mai, su­da­rę pa­grin­dą ob­jek­ty­ves­niam ver­ti­ni­mui. Stai­ga ši is­to­ri­ja ta­po be­veik nie­kam ne­beį­do­mi. Tai ke­lia dau­gy­bę klau­si­mų apie tai, kaip funk­cio­nuo­ja Lie­tu­vos vie­šo­ji erd­vė. Pa­si­ro­do, ne­men­ka da­lis va­di­na­mų­jų žur­na­lis­ti­kos žvaigž­džių su­in­te­re­suo­tos tik vie­nu da­ly­ku: sa­vais rei­tin­gais. Žur­na­lis­tai (ir net kai ku­rios ži­niask­lai­dos prie­mo­nės), pa­sis­kel­bę ne­su­tai­ko­mais ko­vo­to­jais už tei­sy­bę, nuo­lat griaus­min­gai kal­tin­da­mi vi­sus ir vis­ką, iš ti­krų­jų te­sie­kia tos aki­mir­kos po­pu­lia­ru­mo.

Liūd­niau­sia, kad prie par­ano­jiš­kos at­mos­fe­ros kū­ri­mo pri­si­dė­jo ne­ma­žai me­no, kul­tū­ros žmo­nių, in­te­lek­tua­lų. Taip, me­no ir kul­tū­ros žmo­nės daž­nai bū­na per­dėm jau­trūs, emo­cin­gi. Ta­čiau bu­vi­mas me­ni­nin­ku ne­at­lei­džia nuo prie­der­mės reiš­ki­nius ver­tin­ti kri­tiš­kai ir va­do­vau­tis šal­tu pro­tu, ypač jei ten­ka at­sa­ko­my­bė nuo­mo­nę par­eikš­ti vie­šai.

Va­di­na­mo­ji pe­do­fi­li­jos by­la at­sklei­dė ne­ma­žai Lie­tu­vos tei­sė­sau­gos bė­dų. Pa­aiš­kė­jo, kad bu­vo daug ne­tei­sė­tu­mo, ne­tei­sy­bių, blo­gų spren­di­mų, ku­riuos ten­ka pri­pa­žin­ti, ne­pai­sant to, ko­kios bū­tų šios is­to­ri­jos iš­ta­kos. Ta­čiau mi­nint šį ants­ta­tą vis dėl­to ne­va­lia už­mirš­ti es­mi­nio da­ly­ko: šiai is­to­ri­jai įgau­nant pa­grei­tį nie­ka­da ne­bu­vo ga­li­ma at­mes­ti ga­li­my­bės, kad jos pa­ti pra­džia te­bu­vo li­guis­tos fan­ta­zi­jos vai­sius. Te­gul vie­nas pro­cen­tas ti­ki­my­bės, te­gul du pro­cen­tai, ta­čiau tai, kad vis­kas nė­ra iki ga­lo aiš­ku ir iš­lie­ka daug klau­si­mų, tu­rė­jo bū­ti aki­vaiz­du bet ku­riam as­me­niui, tu­rin­čiam bent kiek no­ro kri­tiš­kai mąs­ty­ti, kiek­vie­nam, ku­riam iš ti­krų­jų rū­pi tie­sa. O jei­gu is­to­ri­jos pra­džia bu­vo ki­to­kia, kad ir kaip kal­bė­tu­me, dau­ge­lis iš jos iš­si­ru­tu­lio­ju­sių įvy­kių nu­švin­ta vi­sai ki­ta švie­sa.

Ver­ta kal­bė­ti apie mo­ra­li­nę at­sa­ko­my­bę as­me­nų, ku­rie ak­ty­viai da­ly­va­vo pūs­da­mi šią tam­sią is­to­ri­ją ir pri­si­dė­jo prie jos es­ka­la­vi­mo, ku­rie nuo­lat py­lė ži­ba­lo į ug­nį, ku­rie kal­ti­no, dras­kė­si, py­nė są­moks­lo teo­ri­jas, įsi­jau­tė į tei­sė­jo vaid­me­nį. Griaus­min­gai bu­vo skel­bia­mas nuo­spren­dis vi­sai vals­ty­bei, „sis­te­mai“ – o ką, jei­gu veid­ro­dį jie bū­tų at­su­kę į pa­tys sa­ve, jei pa­tys sau bū­tų iš­kė­lę at­sa­ko­my­bės, tei­sin­gu­mo, ob­jek­ty­vu­mo kri­te­ri­jus, ku­rių skel­bia­si pa­si­gen­dą?

Ant tam­sios ir drums­tos skan­da­lo ban­gos skrie­jo ne vie­nas žur­na­lis­tas, vei­kė­jas ir in­te­lek­tua­las, kro­vė­si rei­tin­gus, po­pu­lia­ru­mo ir po­li­ti­nius taš­kus. Ar tai bu­vo aps­kai­čiuo­tas ci­niz­mas, ar šven­tas nai­vu­mas? Čia no­rė­tų­si dar kar­tą pa­kar­to­ti, kad šio ko­men­ta­ro tiks­las nė­ra nu­ro­dy­ti, kas va­di­na­mo­jo­je pe­do­fi­li­jos is­to­ri­jo­je bu­vo kal­tas, o kas ne. Svar­biau­sia, kad bu­vo eksp­loa­tuo­ja­ma mig­lo­ta, ne­aiš­ki, dau­ge­lį ne­ži­no­mų­jų tu­rin­ti is­to­ri­ja, ku­rios pa­grin­du reikš­ti ka­te­go­riš­ką nuo­mo­nę reiš­kė ba­lan­sa­vi­mą ant itin sli­džios ri­bos. Juo la­biau kad is­to­ri­ja bu­vo ne­įti­ki­mai šiur­pi, klai­ki, ne­pa­ke­lia­ma. Žu­vo žmo­nės, bu­vo traiš­ko­mi li­ki­mai. Tai ne­sus­tab­dė dau­ge­lio vei­kė­jų, įsi­jau­tu­sių į „mo­ra­li­nių au­to­ri­te­tų“ vaid­me­nis, užim­ti tei­sė­jų, pro­ku­ro­rų vie­tą, pa­sis­kelb­ti ne­klys­tan­čiais, vie­nus žmo­nes iš­tei­sin­ti ir be jo­kio pa­grin­do aukš­tin­ti bei kel­ti ant pje­des­ta­lo, ki­tus vie­šai nie­kin­ti ir že­min­ti.

Pa­na­šūs bur­bu­lai vie­šo­jo­je erd­vė­je ky­la be­veik kiek­vie­ną die­ną. Ta­čiau ši is­to­ri­ja iš­skir­ti­nė tuo, kad tei­sin­gu­mo svars­tyk­lėms pa­kry­pus į ki­tą pu­sę vi­si mo­ra­lis­tai ir „mo­ky­to­jai“ gal­būt at­si­du­ria ne kur ki­tur, o nu­si­kal­tė­lio, žu­di­ko pu­sė­je. Iki šios die­nos ne­ga­li­me pa­neig­ti, kad bū­tent taip ir įvy­ko. Is­to­ri­jo­je ne­pa­dė­tas taš­kas, ta­čiau teis­mų spren­di­mai da­ro la­biau įti­ki­mą bū­tent to­kią ver­si­ją.

Net ir ta­da, kai at­ro­dė, kad įtam­pa vi­suo­me­nė­je pa­sie­kė to­kią ri­bą, kad nie­kas ne­bek­lau­so jo­kių ar­gu­men­tų ir bet koks kal­bė­ji­mas šia te­ma ke­lia vien dar di­des­nę su­maiš­tį bei su­tri­ki­mą, net ta­da, kai dau­ge­lis žmo­nių jau per­si­so­ti­no juo­dais ne­aiš­kios is­to­ri­jos bur­bu­lais ir nie­ko apie tai ne­be­no­rė­jo gir­dė­ti, net ta­da, kai ta­po aki­vaiz­du, kad ge­riau­sia, ką ga­li­ma pa­da­ry­ti mer­gai­čių, ku­rių tei­sės at­seit taip ak­ty­viai gi­na­mos, la­bui, tai ne­be­mi­nė­ti jų vie­šo­jo­je erd­vė­je ir pa­lik­ti jas ra­my­bė­je, skan­da­lo ma­lū­nas to­liau bu­vo su­ka­mas, įtam­pa to­liau kurs­to­ma. Ar tai ga­li­ma va­din­ti pi­lie­tiš­ku­mo ap­raiš­ko­mis? Ne, tai grio­vi­mas.