Sauliaus Spurgos asmeninė svetainė

Vik­to­ras Us­pas­ki­chas pa­si­trau­kė iš par­ti­jos va­do­vo pos­to, ta­čiau šis fak­tas ne­su­lau­kė di­des­nio at­gar­sio. Ne­sku­ba­ma ra­šy­ti po­li­ti­nio V.Us­pas­ki­cho ne­kro­lo­go. Pats po­li­ti­kas sa­vo at­si­sa­ky­mą kan­di­da­tuo­ti par­ti­jos pir­mi­nin­ko rin­ki­muo­se mo­ty­va­vo taip: “Jau de­šimt me­tų va­do­vau­ju, kiek gi ga­li­ma?” Iš ti­krų­jų – kiek ga­li­ma?..

V.Us­pas­ki­chas li­ko Sei­mo Dar­bo frak­ci­jos se­niū­nu, ta­čiau su­ra­do, kas jį pa­keis ir šia­me pos­te. Jis sa­ko, kad jau dve­jus me­tus kal­ba apie pa­si­trau­ki­mą ir vie­ną kar­tą šį pa­ža­dą iš­te­sės. Tuo ga­li­ma pa­ti­kė­ti, juo­lab nuo­la­ti­nis stre­sas at­si­lie­pia ir po­li­ti­ko svei­ka­tai. Vie­nos svar­biau­sių Lie­tu­vos par­ti­jų, Dar­bo par­ti­jos, po­pu­lia­ru­mas vi­sa­da bu­vo sie­ja­mas tik su V.Us­pas­ki­chu, ir par­ti­ja iš es­mės bu­vo vie­no žmo­gaus par­ti­ja. To­dėl šio ly­de­rio at­si­to­li­ni­mas nuo ak­ty­vios po­li­ti­nės veik­los jau da­bar tu­ri ir at­ei­ty­je tu­rės ne­ma­žai reikš­mės Lie­tu­vos po­li­ti­nei sis­te­mai.

Ką ge­ro nu­vei­kė V.Us­pas­ki­chas, 13 me­tų bū­da­mas vie­nas įta­kin­giau­sių Lie­tu­vos po­li­ti­kų? Į šį klau­si­mą at­sa­ky­ti su­nku, nes ir pats ly­de­ris, ir vi­sa Dar­bo par­ti­ja (da­bar jau – Dar­bo par­ti­ja (lei­bo­ris­tai) pa­si­žy­mi ypa­tin­gu po­pu­lis­ti­niu pra­gma­tiš­ku­mu ir žais­min­gu, tar­si ne­ty­čia nu­slys­tan­čiu už įsta­ty­mo ri­bų, sti­liu­mi. Par­ti­jos ly­de­rio ke­ly­je vie­nas pa­skui ki­tą se­kė skan­da­lai pra­mai­šiui su vien jam bū­din­go­mis links­my­bė­mis. Ši par­ti­ja nie­ka­da ne­liū­dė­jo, kad jai ne­pa­vy­ko įgy­ven­din­ti vie­nos ar ki­tos prog­ra­mi­nės nuo­sta­tos. Ir da­bar V.Us­pas­ki­chas kal­ba, kad liks po­li­ti­ko­je tik tuo at­ve­ju, jei par­ti­jos juo­do­sios bu­hal­te­ri­jos by­lą nag­ri­nė­jan­tis teis­mas pri­ims jam ne­pa­lan­kų spren­di­mą – ne tam, kad at­lik­tų ne­spė­tus už­baig­ti dar­bus, o kad to­liau by­li­nė­tų­si.

2000 me­tais V.Us­pas­ki­chas fi­nan­sa­vo Ar­tū­ro Pa­ulaus­ko va­do­vau­ja­mą par­ti­ją ir su ja pa­te­ko į Sei­mą. Pro­ku­ro­rų pri­rem­tam vers­li­nin­kui šis ėji­mas į po­li­ti­ką bu­vo lyg šiau­das, jį iš­gel­bė­jęs nuo rim­tų bė­dų. Tuo me­tu ži­niask­lai­da daug ra­šė apie afe­ras, su­si­ju­sias su “Jan­gi­los” by­la. 1995 me­tais V.Us­pas­ki­cho va­do­vau­ja­mai “Vi­kon­dai” “nu­si­šyp­so­jo lai­mė”: “Gazp­rom” ją pa­si­rin­ko tar­pi­nin­ke tiek­ti du­jas į Lie­tu­vą. Pel­nas bu­vo ga­ran­tuo­tas be jo­kių in­ves­ti­ci­jų ir be ri­zi­kos, ta­čiau ir to V.Us­pas­ki­chui pa­si­ro­dė ne­ga­na. Tar­pi­nin­ka­vi­mo vers­lą jis per­lei­do Vir­gi­ni­jos sa­lo­se įre­gis­truo­tai “Jan­gi­lai”. Ši per tre­jus me­tus ga­vo dau­giau kaip 270 mln. li­tų pa­ja­mų ne­mo­kė­da­ma mo­kes­čių. Pa­sak pra­ne­ši­mų, pi­ni­gus V.Us­pas­ki­cho par­an­ki­niai ga­lė­jo ne­šio­ti la­ga­mi­nė­liuo­se. Tai, kad V.Us­pas­ki­chas pa­te­ko į Sei­mą, tuo me­tu reiš­kė rei­ka­la­vi­mų po­li­ti­kų mo­ra­lei nuo­smu­kį, o juo la­biau at­ro­dė ne­įti­ki­ma, kad ši­to­kio­mis afe­ro­mis kal­ti­na­mas po­li­ti­kas ga­lė­tų užim­ti ko­kį reikš­min­ges­nį pos­tą. Ta­čiau kal­ti­ni­mai pa­si­ro­dė ne kliū­tis – V.Us­pas­ki­chas ta­po Sei­mo Eko­no­mi­kos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku.

“Jan­gi­los” by­la bu­vo nu­ma­rin­ta, tad ne­nuos­ta­bu, kad V.Us­pas­ki­cho po­mė­gis kurp­ti sche­mas nie­kur ne­din­go. Da­bar jis pik­ti­na­si, kad teis­mą pa­sie­kė Dar­bo par­ti­jos juo­do­sios bu­hal­te­ri­jos by­la, ta­čiau šio­je by­lo­je V.Us­pas­ki­chui pa­teik­ti kal­ti­ni­mai lie­čia tik men­ką gal­būt ko­rup­ci­nės sche­mos frag­men­tą, nes pro­ku­ro­rai su­ge­bė­jo pri­kib­ti tik prie do­ku­men­tų įfor­mi­ni­mo ir mo­kes­čių ven­gi­mo – aki­vaiz­džiau­sio ir leng­viau­siai įro­do­mo da­ly­ko. Ta­čiau ži­niask­lai­do­je ne kar­tą ci­tuo­ti juo­do­sios bu­hal­te­ri­jos do­ku­men­tai at­sklei­džia, kad bend­ro­vių mo­kė­ti pi­ni­gai Dar­bo par­ti­jai su­tam­pa su 5 proc. eu­ro­pi­nės par­amos, ku­rią tos bend­ro­vės ga­vo Eko­no­mi­kos mi­nis­te­ri­jai va­do­vau­jant dar­bo par­ti­jos at­sto­vui. Dėl šios pa­si­ro­džiu­sios in­for­ma­ci­jos “dar­bie­tis” Kęs­tu­tis Dauk­šys, tuo me­tu ėjęs eko­no­mi­kos mi­nis­tro par­ei­gas, for­muo­jant pa­sta­rą­ją Vy­riau­sy­bę ne­bu­vo pa­skir­tas mi­nis­tru, ta­čiau juk vi­siems aiš­ku, kas yra ti­kra­sis šios sche­mos au­to­rius.

Jei ana­li­zuo­si­me ne po­li­ti­nes ideo­lo­gi­jas, o po­pu­lia­ru­mo vir­šū­nė­je esan­čių Lie­tu­vos po­li­ti­kų as­me­ny­bes, at­ra­si­me sa­vo­tiš­ką “dei­man­ti­nį po­li­ti­kų tri­kam­pį”, tris la­bai skir­tin­gas as­me­ny­bes, ku­rios vi­siš­kai skir­tin­gais bū­dais už­si­tar­nau­ja žmo­nių sim­pa­ti­jas. Pir­mo­ji – Lie­tu­vos “ge­le­ži­nė le­di” (šį epi­te­tą vėl ne­se­niai pa­var­to­jo Vo­kie­ti­jos trans­liuo­to­jas “Deuts­che Wel­le”) Da­lia Gry­baus­kai­tė – tvir­ta ir ties­mu­kiš­ka po­li­ti­kė, įtin­kan­ti tech­no­kra­tams ir iš da­lies gal­būt tiems, ku­rie pa­siilgs­ta tvir­tos ran­kos. An­tro­ji – “ge­ras žmo­gus” Al­gir­das But­ke­vi­čius, vi­siš­kai ne­kenks­min­gas, kar­tais tru­pu­tį ne­su­sio­rien­tuo­jan­tis po­li­ti­kas, ati­tin­kan­tis “vi­du­ti­nio pi­lie­čio” ti­pą, sko­nį bei su­pra­ti­mą, vi­siš­kai ne­ti­kė­tai užė­męs Al­gir­do Bra­zaus­ko vie­tą po­pu­lia­ru­mo olim­pe. Ga­lų ga­le tre­čia­sis – spal­vin­gas ple­vė­sa V.Us­pas­ki­chas, ki­še­nes “ža­lių­jų” pri­si­kim­šęs ge­ra­da­rys, tai kon­ser­vais, tai alum pa­si­ruo­šęs pa­vai­šin­ti kiek­vie­ną bė­džių, ne pa­moks­lau­jan­tis, o su­ge­ban­tis pra­bil­ti šil­tais žo­džiais, ku­rių, pa­si­ro­do, taip lau­kia di­de­lė da­lis Lie­tu­vos žmo­nių.

Vis dėl­to ma­nau, kad V.Us­pas­ki­chas iš ti­krų­jų trau­kia­si iš po­li­ti­kos. Kad ir ką jis nu­spręs­tų at­ei­ty­je, jau pa­čios nuo­la­ti­nės kal­bos apie pa­si­trau­ki­mą pa­nė­šė­ja į po­li­ti­nę sa­vi­žu­dy­bę. Po­li­ti­ko­je ne­be­li­kus V.Us­pas­ki­cho ne­liks vie­nos mi­nė­to tri­kam­pio kraš­ti­nės, ir Lie­tu­vos po­li­ti­nia­me as­me­ny­bių spek­tre pra­si­vers tuš­čia vie­ta. Bergž­džios vil­tys, kad ją užims par­ti­jų, ku­rias kar­tais va­di­na­me tra­di­ci­nė­mis, at­sto­vas – Lie­tu­vos rea­ly­bė yra ki­ta. Lie­ka tik lauk­ti, ko­kį at­spal­vį po­li­ti­nis po­pu­liz­mas įgis po V.Us­pas­ki­cho.